Žvelgdami į tyrimo duomenis, susiduriame su daugiareikšmiu paradoksu. Apibendrinant ir vyrų, ir moterų atsakymus į tai, koks turi būti “normalus” vyras, matyti, kad Lietuvoje aiškiai patvirtinamas tradicinio vyriškumo, apibrėžiamo tokiais bruožais kaip statusas, sėkmė, ištvermė, finansinė nepriklausomybė, heteroseksualumas ir lytinis dominavimas, modelis. Svarbiausios “normalaus” vyro savybės, pasak apklausoje dalyvavusiųjų, turi būti gebėjimas uždirbti pinigus (72% respondentų), nagingumas, mokėjimas atlikti “vyriškus” buities, techninius darbus (67%); vaikų aprūpinimas, priežiūra ir auklėjimas (67%) savo moters globojimas (66%). Tarp kitų aukštai vertinamų tokio vyro savybių yra silpnesnio užtarimas (“niekada nekelti rankos prieš silpnesnį”, 65%), jautrumas ir supratingumas (64%), gebėjimas palaikyti gerus santykius su tėvu (58%) ir rūpestis savo motina (55%). Patys vyrai tarp svarbiausių “normalaus” vyro savybių įvardija (svarumo mažėjimo tvarka) gebėjimą uždirbti pinigus, savo moters globojimą, vaikų priežiūrą ir auklėjimą ir gebėjimą atlikti “vyriškus” buities darbus. Moterims svarbiausia, kad vyras sugebėtų aprūpinti šeimą materialiai, būtų jautrus ir supratingas, mokėtų dirbti “vyriškus” buities darbus, prižiūrėtų vaikus. Matome, kad moterų ir vyrų atsakymai gana panašūs, išskyrus vienintelį bruožą, kurį pabrėžia moterys, t. y. jautrumą ir supratingumą. Tačiau ši savybė nėra esminis “normalaus” vyro bruožas pačių vyrų požiūriu.

 

Kokios savybės menkiausiai vertinamos? Moterys mažiausiai vertina vyro vadovavimą šeimoje ir jo žodžio buvimą lemiamu, fizinės jėgos naudojimą, laisvę, nesiaiškinimą ir nesiteisinimą. Vyrai nurodo panašius menkiausiai vertinamus “normalaus” vyro bruožus. Neigiamai vertinama fizinė jėga. Tarp mažiausiai reikšmingų bruožų vyrai dar mini gebėjimą nusileisti moteriai, daryti tai, ko ji paprašo.

 

Apklausos duomenys leidžia daryti išvadą, kad nepaisant kai kurių išimčių ir Lietuvos vyrai, ir moterys daugiausia remia tradicines vyro įvaizdžio ir vaidmens normas. Vyro vaidmuo ir vyriškumo modelis nedaug nukrypsta nuo tradiciškai suvokiamo vyro, kaip nepriklausomo, aktyvaus, nugalinčio ir atkaklaus veikėjo, modelio. Vyriškumas čia apibrėžiamas kaip tai, kas jis yra (pozityviai), ir tai, kas jis nėra (negatyviai). Pirmiausia vyriškumas įkūnija tokias savybes kaip finansinė nepriklausomybė, gebėjimas aprūpinti savo šeimą, apginti savo moterį ir prisidėti prie vaikų auklėjimo. Čia reikia pabrėžti, kad Lietuvos gyventojų vertinami ir vadinamojo “naujo vyro” bruožai: didesnis rūpestis vaikais, jų auklėjimas ir priežiūra, jautrumas ir supratingumas, kurių iš “normalaus” vyro tikėtųsi apklausoje dalyvavusios moterys. Pastarieji bruožai nėra visiška priešprieša tradiciniam vyro vaizdiniui, tačiau jį ir papildo, ir išplečia.

 

Kita vertus, vyriškumas, koks jis aiškėja iš apklausos, nėra “moteriškas” ir homoseksualus. Tai reikštų, kad jis nėra priklausomas, atsiduodantis, pasiduodantis. Toks vyras ne itin daug dėmesio kreipia į savo išvaizdą, kūną ar emocinį gyvenimą. Jam svarbiausias ne intymūs santykiai su moterimi, bet gebėjimas ją patenkinti (pabrėžiama performatyvus seksualumo aspektas). Tolerancija, įsiklausymas į moterį ar jos problemas, emocinis savęs supratimas –- savybės, nesiejamos su tokia vyriškumo ir vyriško elgesio paradigma.

 

Kaip Lietuvos vyrai vertina save? Ar jie jaučiasi atitinką normalaus vyro įvaizdį? Didžiuma apklaustų Lietuvos vyrų mano atitinką “normalaus” vyro įvaizdį (net 77%). Įdomu tai, kad apie 10% yra tos nuomonės, kad jie veikiau neatitinka šitokio įvaizdžio, o 14% iš viso nežinojo, kaip atsakyti į šį klausimą. Jei tiek daug vyrų mano esą “tikri”, “normalūs”, iš kur tada tas nepasitenkinimas vyrais ir pačių vyrų nepasitenkinimas savimi?

 

Vienareikšmio atsakymo į šį klausimą nėra. Vienas iš akivaizdžiausių atsakymų galėtų būti toks: vyrai Lietuvoje (daug labiau nei moterys) kenčia nuo sustingusių lyties vaidmenų. Tradicinis obsesyvus vyriškumas, koks ryškėja iš apklausoje gautų duomenų, yra konflikto ir įtampos, streso ir nepasitenkinimo šaltinis. Galia ir autoritetas dar vis suvokiami kaip esminiai vyriškumo atributai, tačiau juos turėti ir įveiksminti ne visiems pavyksta. Dauguma vyrų kenčia, kadangi jų vyriškumas neleidžia jiems prisipažinti savo silpnybių. Jie nuolat jaučiasi turį vienas su kitu varžytis ir vienas kitą nurungti. Žymaus prancūzų sociologo Pierre Bourdieu žodžiais, vyrai yra dominuojami savo pačių dominavimo. Vyrus nugali vyriška savęs svarbumo iliuzija.

 

Tačiau neskubėkime daryti apibendrinimų. Kaip pažymi vyrų ir vyriškumo tyrinėtojai, vyrai kenčia, tačiau jie vis dar laimi. Vyrų susirūpinimas savo vyriškumu neatskiriamai susijusęs su besitęsiančia antrine moterų padėtimi visuomenėje. Vyriškumo tyrinėtojų ir strategų nuomone, vyrai, teigiantys, kad jie, kaip ir moterys, yra aukos ir kad visa visuomenė atsidūrė pavojuje dėl vyriškumo krizės, tesiekia paversti vyriškumo problemą kultūrinio dėmesio centru.

 

1999 metais savo knygoje “Sustingęs” (“Stiffed”) amerikiečių žurnalistė Susan Faludi išpopuliarino idėją, kad Amerikos kultūra “stingdo” vyrus. Vyrai, kuriuos ji apklausė, jautėsi esą aukos ar nukentėję nuo šaltų santykių su savo tėvais, nepatikimo darbo ir feministinių lygybės reikalavimų. Vyrai pavargo. Vyrai ilgisi senų vyriškumo formų. Galbūt vyrai jaučiasi pralaimėję ir dėl to, kad jų taip trokštamos senos vyriškumo formos ir tradicinis vyriškasis autoritetas visuomenėje nuolat kvestionuojami ir jau nebeįmanomi?  Tad ar galima šioje situacijoje laimėti?

 

Atsakykite pačios ir patys.