Mano, kaip vyro subjektyvia nuomone, vienas kvailiausių dalykų, išprovokuotų feminizmo diskurso, yra sparčiai Vakarų (ir dabar jau mūsų) vyrų sambūriuose plitęs mitas apie vyrus kaip “patriarchijos aukas”. Šiuo rašiniu “Klėjos” skaitytojams norėčiau pateikti savo supratimą apie tokio prietaro, kurį pats rimtai svarsčiau Lietuvos sąlygomis, ribas.

 

Sakydamas, kad tas prietaras kvailas, neišvengiamai teigiu, jog skelbti pavienes moteris, vyrus ar jų grupes tos prieštaringai apibrėžiamos “patriarchijos” aukomis yra tiesiog ydinga (išskyrus baudžiamosios teisės kontekstą, kur terminas “auka” turi savo aiškią, apibrėžtą reikšmę).

 

Be to, visai neketinu išskirti feminizmo diskurso dalyvių atsakomybės už tokį efektą. Noriu pakalbėti apie visų atsakomybės reikalaujančias aplinkybes.

 

Paaiškinsiu savo intenciją: būdamas pro-feministišku vyru norėčiau prisidėti prie nuvainikavimo tų kritinės feminizmo teorijos efektų, kurie labiau paslepia problemas, nei jas padeda spręsti (tokias ribas turi kiekvienas pastebimas diskursas). Vienas tokių efektų ir yra socialinių lyčių santykių pamatinio modelio kaip agresyvios konfrontacijos akcentavimas, mano manymu, dažnai užgožiantis tiek teorines, tiek praktines galimybes modeliuoti darnius socialinių lyčių santykius.

 

“Patriarchijos aukos” metafora yra pernelyg patogi, kad galėtų rimtai pagelbėti veržtis iš uždarų kasdienybės ratų – manau, tai akivaizdu tiek kitur Vakaruose, tiek Lietuvoje.

 

Sutikite, niekas nėra gimęs valdyti kitus ar smurtauti – kaip ir gimęs būti priespaudos ar agresijos auka. Kita vertus, akivaizdu, kad fiziškai smurtauja (ir nuo smurto žūva) dažniausiai vyrai – šitokia statistika yra globali. Tiesa, apie kitas smurto formas (pvz. “emocinį smurtą”, “kalbinį smurtą”) ne tik Lietuvoje, bet ir kitur pasaulyje žinome nedaug, nes jas daug sunkiau “matuoti”: fizinio smurto pėdsakų ar faktų registravimas yra ženkliai paprastesnis.

 

Smurtinė agresija, kaip pripažins visi, kurie bent kiek domėjosi psichologinėmis šios temos teorijomis, reiškia gilią abipusę traumą tiek smurtautojui, tiek jo aukai. Be to, šie vaidmenys yra labai lengvai apverčiami: prisiminkite C.G. Jungo sekėjų mėgstamą “Mėlynbarzdžio” pasaką – galutinė auka vis dėl to yra pats monstras.

 

Tad nenuostabu, kad moterų sąjūdis Vakaruose ir dabar Lietuvoje, iškovojęs savo dalyvėms daug teisių tiek socialinėje, tiek politikos, tiek ekonominėje plotmėse, sukėlė “mėlynbarzdžių” viktimizaciją (suprask: pasiskelbimą aukomis). Bent jau Vakaruose (Lietuvoje dar iš tikro negirdėti) “barzdoti patriarchai” pasitelkė tą patį Jungą, tą pačią socialinę kritiką norėdami pabrėžti, kad iš tikro būtent jie kentėjo nuo patriarchijos baubo – tai jie turėjo augti su nepatenkintomis savimi, vyrais ir visu pasauliu motinomis; tai jie neturėjo nuolatinio, gyvo, ugdančio santykio su savo tėvais, kurie buvo priversti vien dirbti, niekad pakankamai neuždirbti, o galiausiai palikti šeimą, nes tėvo ir vyro pareigos pasirodė nepakeliamos.

 

Kitais žodžiais, kuo labiau moterų interesus ginančios grupės kitur ir čia plėtoja “aukos” diskursą, tuo garsiau girdėti “vyrų – tikrųjų patriarchijos aukų” mantra. Nepaneigsite: situacija skausmingai pažįstama bent iš paauglystės, kai daugelis mūsų, neišskiriant lyties, katkartėmis konkuruodavome vienas su kitu dėl dėmesio ar siekdami išsiaiškinti, kas yra didesnė neteisybės, smurto ar šiaip kokių sąlygų auka?

 

Nebūtina, manau, šioje vietoje užsidėti “vyro” ar “moters” kaukę norint suprasti, kad tokia konkurencija niekad nieko neatneš, išskyrus uždarą, agresijos santykius įšaldantį, siaubą kelioms kartoms į priekį pratęsiantį ratą. Taip pat nesunku suprasti, kad tiek vyrai, tiek moterys patiria realų, kad ir kiek sunkiai išmatuojamą, nepasitenkinimą, kančias dėl istoriškai susiklosčiusių socialinių lyčių kaukių neadekvatumo smarkiai besikeičiančioms sąlygoms. Kitais žodžiais, “visiems skauda.

 

Žinoma, vyrai čia yra kiek didesnio iššūkio sąlygomis, nes per ilgą istorinį (naujųjų amžių) laikotarpį iš jų socialinių kaukių visur Vakaruose (įskaitant Lietuvą) buvo trinami emocijas išreiškiantys bruožai, o stiprinami valdingumo ir jį užtikrinančios agresijos, fizinės jėgos ženklai. Tai, kad šie bruožai tėra kaukė, kurią galima pasistengus pakeisti, kurios aštriais kampai žmogus neprivalo žalotis, - dabartiniai Lietuvos vyrai aiškiai ignoruoja.

 

Bendriausiu požiūriu Lietuvos Statistikos departamento duomenys patvirtina minėtą iššūkį: 1) vyrų ženkliai daugiau miršta nuo smurto (apskritai jų mirtingumas didesnis, bet čia galėtume ginčytis su genetikais ir evoliucijos biologais dėl šio skirtumo reikšmės); 2) jie patiria keliais procentais didesnį nedarbą; 3) skausmingiausias rodiklis – jų nusižudė 7 kartus daugiau nei moterų (2002 m. duomenimis).

 

“Patriarchija” lieka nebent tik darbo užmokesčio ir vadybos srityje: vyrai paprastai aiškiai daugiau uždirba (nors ir darbą išlaiko trumpiau nei moterys), dominuoja valdymo struktūrose – nuo įmonių ir organizacijų vadovų ligi Seimo narių.

 

Įdomu tai, kad labiausiai prieštaringus ir ryškiausius šitų kaukių bruožus aktyviai palaiko ir moterys (daugiau nei pusė respondenčių Lietuvoje, pagal 2002 m. Vyrų krizių ir informacijos centro užsakymu TNS Gallup daryta apklausą). Paminėsiu tik būdingiausius: vyrui reikėtų būti pagrindiniu materialinių išteklių tiekėju šeimai, tačiau skirti daug laiko bendravimui su šeima; būti ne tik stipriam ir seksualiai aktyviam,  bet ir gebėti suprasti moters emocijas, laikytis monogamijos.

 

Tai dar kartą patvirtina paplitusią kultūrologų hipotezę apie tai, kad naujųjų laikų “patriarchija” buvo skirta visoms lytims ir visoms “orientacijoms” apibrėžti bei suskirstyti į hierarchiją, kurios “ašis” buvo stereotipiniai heteroseksualūs vyrai. Tačiau kai ši sistema akivaizdžiai egzistuoja, labai lengva nuvertinti konkrečių žmonių ar jų grupių elgesį pagal fragmentiškus stereotipus, kurie tame elgesyje dar matomi