Nors autorė savęs nelaiko feministe, bet moterų padėčiai jos lankytuose egzotiškuose kraštuose ji skiria nemažai dėmesio. Ji laikosi išmintingos nuostatos: nieko neskuba vertinti vienareikšmiškai; autorė neneigia , kad musulmoniškuose kraštuose moters padėtis yra specifinė (“Bet kuri moterų teisių gynėja patvirtintų, kad nuo patriarchalinės priespaudos ir nežabotos vyrų savivalės pasaulyje labiausiai kenčia musulmonės”, p.19), bet neskuba jų apgailėti. Pasakodama apie savo vakarienę vienuose arabų namuose autorė su lengva (auto)ironija vaizduoja viskuo patenkintas meilingas šeimininkes: “Vakarienei baigiantis mus visas aplanko šeimos galva /…/ Jis kaskart meilingai įkalbinėja mane pasilikti jo hareme, o kitos dvi žmonos išraiškinga kūnų kalba irgi byloja, kad puikiausiai tinku į smagią jų kompaniją.” (p.17).  

                                       

  Paradoksalu, bet skyriuje “Moteris Egipte” autorės dėmesio centre atsiduria vyrai, žinoma, matomi turistės akimis. Jie esą dėmesingi, paslaugūs, bet, atrodo, kad šios savybės jiems nėra tik tarnybinė prievolė. “Jie elgiasi taip, lyg dėl svetimšalės ‘daugiadievės’ būtų pasiryžę paaukoti savo gyvybę ir sielą.” (p.21). Kai po atpalaiduojamojo masažo (“ši sąvoka čia vis dar tebėra išsaugojusi savo pradinę reikšmę, o ne apaugusi dviprasmiškomis, ganėtinai nešvankiomis užuominomis”), lydimo ne mažiau “atpalaiduojančio” pokalbio, pasakotoja skriete skrieja “vakarėjančia gatve, atrodo, kad visos sutiktos egiptietės moterys šypsosi akimis, tik patvirtindamos jūsų spėjimą, kad iš savo vyrų kasdien susilaukia to, ką europietės ar amerikietės kaip nepasiekiamybę išvardija psichologų kabinetų anketose: globos, rūpesčio, supratimo, paramos, saugumo, ramybės, meilės ir daug ,daug, daug laiko.” (p.22). Tokia tad neigiamų ir teigiamų pusių gyvenimiška dialektika.

 Dabartinio islamiškojo Egipto vaizdų ir įspūdžių kaleidoskopas tolydžio kaitaliojasi su  amžinybę bylojančiu faraonų Egiptu, kartais ,atrodo, ranka paliečiamu (sk. Ar laikas bijo piramidžių”, “Egipto mirusiųjų knyga”). 

 

   “Susisluoksniavęs laikas” - senosios inkų civilizacijos pėdsakai ir teatrališkos egzaltuotos katalikiškų apeigų dabartinės misterijos - kaitina turistų vaizduotę egzotiškosios Peru aprašymuose. Į katalikiškąsias apeigas pasakotojai įsijausti trukdo neskoningas natūralizmas, kičiška sacrum ir profanum jungtis (“Kai sutemsta, Kristaus karstas, kaip kokia vitrina ar operacinė, ryškiai apšviečiamas iš vidaus, o Sopulingąją Mergelę tarytum Kalėdų eglę puošia lempučių girliandos”, p.125). Senajai inkų civilizacijai autorė negali atleisti dėl itin žiauraus elgesio su moterimis. Ištikus stichinėms nelaimėms, permaldyti dievus buvo aukojamos gražiausios mergaitės, o aristokratų šeimose naujagimėms mados vardan deformuodavo kaukoles (“galvą iš šonų suverždavo lentelėmis, kurias retkarčiais keisdavo, bet visą luošinančią konstrukciją nuimdavo tik paauglystėje. Taip būdavo išgaunama “žavi” galvutė: klaikiai ištįsusi aukštyn ir į užpakalį.”, p.110-111). Ar tai turėjo įtakos smegenų veiklai ir moterų mąstymui, nežinia. Pasakotoja pakankamai kritiška ir dabartinių “inkų ainių” grožio sampratai. Štai kokios jai pasirodė indėnės: “Iš pirmo žvilgsnio tos juodakasės moteriškaitės atrodo panašios į spalvingus puskubilius, strikinėjančius ant plonų kreivų kojyčių/…/” (p.115). Taip, nepalyginsi su gražuolių etalonais tapusiomis Senovės Egipto Nefertite ar Kleopatra. 

 

 Dar vienas kelionių maršrutas – Venecijos karnavalas. Tai “miestas akims”, - cituoja Brodskį pasakotoja, kuri taip pat jaučia fatališką šio miesto trauką.  Tai aiškinama čia patiriama keista, beveik budistine patirtimi, blunkant ir tirpstant asmeninei individualybei. Karnavalo atmosfera visa tai dar paryškina, sustiprina.

 

  Antroji knygos dalis “Pastabos ant bilietų skiaučių” – tai įvairios intriguojančios kelionių detalės, demokratiška viešbučių, transporto, egzotiškų virtuvių, medicinos patirtis. Man tai yra pati įdomiausia knygos vieta. Žaismingas, lengvai ironiškas stilius liudija kritišką autorės santykį ir su naująja aplinka, ir su savimi. Štai kad ir istorija su krabu Honkongo viešbutyje; po jos autorė savo pinigus ėmė konvertuoti į krabus. Taigi per nesusipratimą užsisakius krabą, /…/po pusvalandžio nelemtoji jūros gėrybė su gausiu kulinarinės inkvizicijos įrankių komplektu jau gulėjo ant mano stalo. Kad ir kiek triūsiau su visais tais plaktukais, kūjeliais, spaustukais, gnybtukais, žeberklais ir ylomis, delikatesinės mėsos po oranžiniu kiautu rasti nesugebėjau. Užtat sąskaita buvo tikrai įspūdinga.” (p.165-166). Arba ko verta scena ištaigiame Šanchajaus viešbutyje, kur autorė stojo į ištvermės varžybas su prie jos guolio budinčiu “dailiu kinu vaikinu, porcelianinės lėlės veidu ir drakonuotu brokato švarku” (p.161), kaip vėliau paaiškėjo, ne seksualiniu priekabiautoju, o patarnautoju, kurio funkcijos buvo uždegti smilkalą, užgesinti šviestuvus ir palinkėti Good night.

 

 Trečioje dalyje daugiausiai kalbama apie budizmo tradiciją, santykius su krikščionybe, su mokslu (pvz., aiškinantis sapnų, miego, mirties fenomenus); daug vietos skiriama išmintingai Dalai Lamos pozicijai, sprendžiant  pasauliui iškilusias globalias problemas.

Iš budizmo perspektyvos, siejant su savąja patirtimi, permąstomi atskiri Dekalogo punktai (nežudyk, nevok, nemeluok).

 Knyga, prasidėjusi nuo fizinės svečių šalių erdvės, baigėsi viltinga žmogaus metafizika.