Modernioje visuomenėje įvaizdžio formavimas, kitimas bei svarstymas dažnai siejamas su žiniasklaida. „Žiniasklaida gyventojų daugumai pristato, kas reikšmingo įvyko, bet taip pat ji pateikia veiksmingą interpretaciją, kaip reikia suprasti tai, kas įvyko.“^[i] Žiniasklaida kuria įvaizdį (psichologijoje – vaizdinius) ignoruodama atskiras detales, arba konkrečius elementus priskirdama grupei. Dažnai pasitelkiami epitetai ir vaizdiniai atitinka tam tikras auditorijos nuostatas ir lūkesčius: jei Seimo pirmininkas – tai turtingas, jei teisėsaugininkas – tai korumpuotas etc. Taip kuriami atskirų žmonių, bendruomenių ar net visuomenės stereotipai, kurie dažnai tapatinami su įvaizdžiu. Stereotipą tapatinant su įvaizdžiu turi būti atsižvelgiama į kontekstą, kuris ir lemia, ar šios dvi sąvokos turi panašias reikšmes.

 

Stereotipas (sociologijoje paplitusi samprata) – supaprastintas grupės ir jos narių vaizdinys,  „paplitusi nuomonė“, dažnai paremta nusistatymu ir kategoriškomis prielaidomis. Mass media tyrimuose „stereotipas“ reiškia nuolatinį to paties vaizdinio apie asmenį akcentavimą žiniasklaidoje. Toks vaizdinys susidaro tada, kai kelios savybės taikomos visai grupei, kurioje gali būti šimtai įvairaus amžiaus, išsilavinimo ir profesijos žmonių.^[ii] Tokiu atveju skiriamoji riba tarp įvaizdžio (vaizdinio) ir stereotipo tampa neryški. Socialinis psichologinis stereotipas – tai socialinėje psichologijoje giliai įsišaknijęs požiūris į vienodus ar panašius reiškinius, faktus etc. Stereotipas jungia du reiškinius – žinias ir pažiūras, kurių čia viena, čia kita pasireiškia kaip vyraujanti.^[iii] Susikuriant apibendrintus vaizdinius, kurie susiformuoja iš ankstesnės žmogaus patirties, žinių ir naujai gaunamos informacijos, yra lengviau orientuotis be paliovos didėjančiame vis sudėtingesnės informacijos sraute. Šio proceso metu stereotipo ir įvaizdžio sąvokos įgyja panašią konotaciją ir tampa sinonimais. 

 

Įvaizdis kultūroje – tai tekstais suformuotas žmonių grupės vaizdinys, sukeltas poreikio ir būtinybės išmatuoti kiekvieną individą savo laikmečio, vietos ir kultūros matais. Įvaizdis – vienas iš svarbiausių veiksnių, lemiančių visuomenės požiūrį į konkrečią instituciją ar asmenį. Įvaizdžio su(si)formavimas – tai nuolatinė suplanuota, nuosekli ir tikslinga veikla, reikalaujanti pastangų ir materialinių sąnaudų. Tačiau tik tuo atveju, jei sąmoningai, siekiame pakeisti ar sudaryti įvaizdį.

 

Vilniaus universiteto docentė, filosofijos daktarė Leonarda Jekentaitė tvirtina, kad  susitapatinimas su vienu ar kitu įvaizdžiu visada gresia savęs nuskurdinimu. Tai viena galingų manipuliacijos priemonių. Šis pavojus, anot docentės, labiausiai verčia nerimauti dėl moterų, nes joms primygtinai primetami visuomenės toleruojami įvaizdžiai, trukdantys laisvai vystyti savo asmenybę. Įvaizdžiai atvirai ir slapta forma turi pretenzijų auklėti, skiepyti apibrėžtus elgesio ir mąstymo standartus, vertybines nuostatas.^[iv]  Dažnai įvaizdis, kaip asmens atvaizdas kitų sąmonėje, susiformuoja žmogui nededant jokių pastangų, matant jį kasdienėje aplinkoje arba, jei tai kažkam palanku, parodant jį konkrečioje, dirbtinai suformuotoje aplinkoje. Perteikiant informaciją apie asmenį žiniasklaidos priemonėse formuojamas šio asmens viešasis įvaizdis.

 

Nacionaliniuose dienraščiuose pristatant moterį ir jos atliekamus socialinius vaidmenis sąvokas „stereotipas“ ir „įvaizdis“ galima vartoti sinonimiškai. Tokį teiginį pagrindžia apžvelgtų nacionalinių dienraščių publikacijos, jų kontekstas, lyčių socialinių ir biologinių vaidmenų pasiskirstymas. Užsienio ir Lietuvos žiniasklaidos praktika rodo, kad moteris stereotipiškai siejama su namų jaukumu, vaikais, santuoka, emocionalumu, prisirišimu prie namų ir šeimos, neryžtingumu. Šeimoje moteris dažnai atlieka antraeilį vaidmenį. Moters pripažinimas, anot akademikų, jos sėkmingos karjeros įvertinimas tiek pasaulyje, tiek Lietuvoje, dažnai laikomas atsitiktiniu reiškiniu, „užkulisiniais ryšiais“, neturinčiais nieko bendra su moters erudicija, išsilavinimu, lyderės savybėmis, savarankiškumu ar individualumu. Vyriškumas dažnai siejamas su nepriklausomybe, konkurencija, emociniu neprisirišimu, agresyvumu bei žiaurumu. Stereotipo ir įvaizdžio sąvokos tokiu būdu tampa sinonimais, kurie formuoja bendras įvaizdžio kategorijas.

Įvaizdžių kategorijos – tai moters atliekamų socialinių vaidmenų suponuotas moters priskyrimas patelės, aukos ir/arba lyderės įvaizdžių kategorijoms. Teoretikai nuolat diskutuoja kiek ir kokios turėtų būti šios kategorijos, tačiau dažniausiai minimos ir mažiausiai diskusijų sulaukia trys pastarosios kategorijos. Žmonos, motinos, dukros, studentės ir kitus socialinius vaidmenis atliekanti moteris nurodo į moters-patelės kategoriją. Šiai kategorijai priklausančios moterys vaizduojamos besirūpinančios šeimos ar aplinkinių gerove, atstovauja greičiau pasyvią nei veiklią poziciją veiklos/darbo atžvilgiu. Publikacijose dažnai minimos ne dėl užimamų pareigų ar asmeninių pasiekimų, o dėl socialinio išskirtinumo (žymaus vyro, sūnaus, viršininko žmona, motina, sekretorė), patirtų emocijų ar socialinės problemos. Šios kategorijos moteris siejama su emocijomis, „silpnosios lyties“ stereotipu, šeimos institucijos palaikymu bei harmonija. Ši įvaizdžio kategorija yra sąlygota biologinio lyties supratimo, kai moteriai priskiriamos moters-patelės savybės laikomos „įgimtomis“, būdingomis kiekvienam moteriškos lyties individui kaip nekvestionuojama duotybė. Moters-patelės kategorijai priskiriamų moters atliekamų socialinių vaidmenų 1997 ir 2002 m. nacionalinių dienraščių publikacijose yra daugiausiai. Kitų valstybių žiniasklaidoje minimos moterys taip pat dažniausiai priklauso šiai įvaizdžio kategorijai.

 

Fizinę ir psichologinę prievartą patyrusi, išnaudojama moteris, priskirtina moters-aukos kategorijai. Ji dažniausiai yra psichologiškai sugniuždyta, jai tenka visa moralinė ir materialinė atsakomybė už šeimos instituciją ištikusias krizes, nenusisekusią santuoką, šeimos vertybių (su)naikinimą, vaikų klaidas. Visuomenėje ji atlieka prostitutės, ligotos moters, alkoholikės, benamės socialinius vaidmenis. Šiai moters įvaizdžio kategorijai atstovaujančių moterų dienraščiuose minima mažiau nei moters-patelės kategorijai priklausančių moterų.  

 

Profesorius Georgijus Počepcovas išskiria ne tiek moters-lyderės, kiek moters-politikės kategoriją^[v]. Tačiau moteris-lyderė ir moteris-politikė ND dažnai užima lygiavertes pozicijas. Be to, moteris-lyderė savo kategorijoje neapsiriboja siaura moters veiklos sritimi – politika. Moteris šioje kategorijoje tampa lydere atlikdama įvairius socialinius vaidmenis –  valdininko, menininko, politiko, teisininko ir kt. Tai moteris, kuri sugeba vadovauti ir vadovauja dideliam kolektyvui, yra iniciatyvi, veikli ir išsilavinusi, jos profesiniai gabumai visuotinai pripažįstami ir vertinami. Būtent jos sugebėjimai ir užimamos pareigos dažniausiai tampa priežastimi, kodėl moteris-lyderė yra minima tiek užsienio, tiek ir Lietuvos dienraščių publikacijose.

 

Visos trys įvaizdžių kategorijos dažnai yra susiję su viena ar kita, pvz., kai žuvus vyrui motina turi viena išlaikyti tris vaikus. Tokiu atveju, moteris atlieka motinos socialinį vaidmenį. Tačiau jos įvaizdžio kategorija yra dvejopa: moteris publikacijoje yra ir moteris-patelė, ir moteris-auka. Tokiu atveju svarbu atsižvelgti, koks yra dienraščio siekis, pagrindinė tema, naujiena ar įvykis, publikuojant straipsnį. Šiuo atveju moteris buvo paminėta dėl ją ištikusios nelaimės, kaip nukentėjusioji, patyrusi moralinę ir greičiausiai finansinę žalą. Todėl tokia moteris priskirtina moters-aukos kategorijai.   

Moters socialinių vaidmenų suponuotos įvaizdžių kategorijos sudaro moters įvaizdžio analizės pagrindą. Per moters atliekamus socialinius vaidmenis, vaidmenį rašinyje, rašinio akcentus moters atžvilgiu, jos asmeninių bruožų vertinimą atskleidžiamas moters įvaizdis/stereotipas nacionaliniuose Lietuvos dienraščiuose.   

 

 

 

Patriarchalinės sistemos liekanos vis dar jaučiamos Lietuvos visuomeninės santvarkos ir kultūros plotmėse. Pažangą eliminuojant šią kontraversišką nuostatą stabdo giliai įsišakniję lyčių stereotipai, priskiriantys vyrams ir moterims atitinkamus vaidmenis. Tradiciškai dominuoja nuomonė, jog moters vaidmuo šeimoje ir visuomenėje yra mažiau reikšmingas negu vyro. Nusistovėjęs visuomenės požiūris, kad moteris yra silpnoji lytis, kad moteris neturi teisės savarankiškai spręsti problemas, kad jos pagrindinė misija – auginti vaikus, tvarkyti namų ūkį. Mergaitės dažniausiai orientuojamos į šeimą, vaikų auginimą ir auklėjimą, namų ruošą, berniukai – fizinį, vadovaujantį ir intelektualinį darbą. Įsitikinimas, kad vyrai yra karjerą darantys darbuotojai, o moterys – „tiesiog darbuotojos”, paplitęs ne tik tarp vyrų, bet ir tarp moterų. Jaunos moterys ne visada rodo iniciatyvą. Šeimoje ir mokykloje suformuotus stereotipus jaunuoliai išsaugo ir sukūrę šeimas, įsilieję į visuomeninę, politinę veiklą. Tai palaiko ir nesąmoningą diskriminaciją lyties atžvilgiu.^[vi] Patriarchaliniam mąstymui būdingi stereotipai gana stipriai atsispindi ir vadovėlių iliustracijose, reklamoje, žiniasklaidoje, kur akivaizdžios moteriškos ir vyriškos veiklos plotmės.

 

Lietuvių filosofas A.Šliogeris pristato patriarchališkosios visuomenės dalies požiūrį į moters įvaizdį ir jos atliekamus socialinius vaidmenis: „Esu tos nuomonės, kad dabartinėje visuomenėje vyksta moters naikinimas. Ji priverčiama tapti vis panašesnė į vyrą. Man regis, tas vyrų ir moterų supanašėjimas yra labai pavojingas. Panašėja ne tik išorė – nusitrina riba tarp vyrų ir moterų socialinių funkcijų. Moterys dirba vyriškus darbus, reikalaujančius sunkios fizinės ar intelektualinės įtampos. Bet atsidavimas profesijai sugriauna moters moteriškumą! Tik vyrų subobėjimas kaltas, kad jie leidžia moterims užsiimti politine ar intensyvia intelektualine veikla, patys nusikratydami šios naštos“. ^[vii] Tai būdingas patriarchalinio mąstymo pavyzdys, demonstruojantis ir įtvirtinantis „prigimtinį“ vyrų ir moterų nelygiavertiškumą. Taip postuluojamas intelektinis moters nepajėgumas, o tuo pagrindžiama socialinė nelygybės samprata. Moteriai rekomenduojama save realizuoti šeimoje. Taip demonstruojamas patriarchalinio pobūdžio vaidmenų paskirstymas, moteriai skiriant moters-patelės vaidmenį.

 

Neigiami „moterų ir vyrų lygybės“ pavyzdžiai dažnai imami iš sovietinės arba net feodalinės santvarkos, kai viešpatavo vyriški politiniai autoritetai, homosociali hierarchinė sistema. Tačiau moters veiklos modelių esti įvairesnių, nei norima apibrėžti. Tai lemia ne biologinės moterų ar vyrų savybės, bet tam tikrų psichologinių ir vertybinių stereotipų įsigalėjimas, socialinių vaidmenų įtvirtinimas. Anot profesoriaus Rolando Pavilionio, moterys kaip giminė, ilgai eliminuota iš aktyvaus gyvenimo visuomenėje, neteko sąlygų ir teisių realizuoti save, atskleisti savo asmenybę, t.y. kurti save kaip asmenybę. Retos išimtys civilizacijos istorijoje tik patvirtina bendrąją padėtį. Tai negalėjo neatsiliepti moters, kaip lyties, socialinei ir genetinei raidai: socialinė patirtis savaip atsispindi genetikoje ir turi jai įtakos ne tik ontogenetiškai, bet ir filogenetiškai, t.y. ne tik atskirtų individų, bet ir jų giminės raidai. ^[viii] Todėl tokia specifinė, iš esmės vyrų lemta ir ribota socialinė, intelektualinė moters padėtis negalėjo neatsiliepti biologinės lyties perspektyvai, ne tik vyrų, bet ir savęs, savo vaidmens supratimui vyrų pasaulyje.

 

Anot Vilniaus universiteto Lyčių studijų centro dėstytojos Margaritos Jankauskaitės, vyrai linkę daryti kompromisus dėl valdžios, bet tik socialinėje bei kultūrinėje sferose. Į kariuomenės, policijos, valstybės ir atskirų institucijų valdymą, finansus bei kontrolę įsileisti moterų nėra linkę. Kai vienos lyties individai, šiuo atveju vyrai, yra valdo visuomenę, ji tampa homosociali, o kartu ir homoseksuali. Lyčių sistema remiasi heteroseksualumu bei hierarchija. Heteroseksualumas moterį paverčia priklausoma nuo vyro, o vėliau šios abi sferos – heterosocialumo ir heteroseksualumo – yra hierarchizuojamos: vyrui priskiriama instrumentinė, o moteriai – emocinė funkcijos.^[ix] Taip šeima, lyginant su vyrų vaidmeniu, tampa nereikšminga. Moters vertė tokioje visuomenėje yra apibrėžiama vyro atžvilgiu, t.y. kieno žmona, motina, sekretorė yra moteris.

 

Lietuvoje moterys sudaro 52,8 proc. gyventojų skaičiaus, tačiau jų dalyvavimas politiniame ir visuomeniniame gyvenime yra pasyvus. Iš trylikos Lietuvos aukštųjų mokyklų tik keturiose vaikinų studentų skaičius viršija ten studijuojančių merginų skaičių.^[x] Europos ir Jungtinių Amerikos valstijų patirtis rodo panašią situaciją.^[xi] Tai reiškia, jog aukštojo mokslo diplomų daugiau gauna merginos, tapdamos potencialiomis kandidatėmis užimti vadovaujamą postą. Tačiau paskutiniai rinkimai į savivaldybes bei Seimą parodė, kad moterų dalyvavimas viešajame administravime sumažėjo: moterų skaičius savivaldybių tarybose sumažėjo nuo 22 proc. 1997-aisiais metais iki 17,6 proc. 2000-aisiais. Šiuo metu tik 3,6 proc. visų merų yra moterys.

Statistika rodo, kad nuo nepriklausomybės paskelbimo moterų Seime buvo ne daugiau 20 proc. Dabartiniame Seime yra tik 15 moterų, trys iš jų – ministrės. Moterų aktyvumas nedidelis ir politinių partijų viduje. Pirmuosiuose partijų dešimtukuose tik 10-20 proc. moterų.^[xii] „Beveik visur vyrai dominuoja elitiniuose verslo ir politikos sluoksniuose. Kol kas nėra tokios šalies ir darbo srities, išskyrus madų modelius, kur vyrai uždirbtų mažiau nei moterys. Tačiau situacija keičiasi ir vyrai atsidūrė pavojuje: pamaina jau pakeliui. Darbdaviai labiausiai pageidauja erudicijos, o moterys šioje srityje nepralenkiamos. Bendras dirbančių vyrų skaičius nuo 80 proc.1970 m. nukrito iki 75 proc. 2000 m., o moterų nuo 43 proc. išaugo iki 60 proc.“^[xiii]. Lietuvoje matomas ypač didelis skirtumas tarp moterų ir vyrų įvairiose ekonominės veiklos srityse. Moterys daugiausia dirba sveikatos priežiūros ir socialinį darbą (87 proc.), švietimo įstaigose (80 proc.), viešbučiuose ir restoranuose (76 proc.), vyrai – statybose (82 proc.), transporto (71 proc.), pramonės (49 proc.) srityse. ^[xiv] Kitaip tariant, moterims „priklauso“ socialinė ir aptarnavimo sferos, kuriose moteris gali reikštis kaip atstovaujanti vyro požiūrį ir palaikanti jo kuriamą valstybės valdymo sistemą. 

 

 

 

Šiai kategorijai atstovaujančios moterys vaizduojamos besirūpinančios šeimos ar aplinkinių gerove, atstovauja greičiau pasyviai nei veikliai pozicijai veiklos/darbo atžvilgiu. Moterys-patelės neatskiriamos nuo patino, ir publikacijose minimos tik kaip vyro padėjėja, žmona, motina ir kt. Šios kategorijos moteris siejama su emocijomis, „silpnosios lyties“ stereotipu, šeimos institucijos palaikymu bei harmonija, kitaip – privačia, intymia, sfera. Anot Karlo Markso, prijaukinta prie namų moteris yra tik homo sapiens sapiens patelė, atsiradusi tam tikrame kultūros kontekste^[xv]. Šios kategorijos moterų vaizdavimas dienraščiuose, kreipiant dėmesį į moteriai priskiriamas pareigas ir teises, beveik nesiskiria.

 

Vartotojiškas požiūris į moteris vis dar giliai įsišaknijęs vakarietiškame mentalitete. Šis mąstymo stereotipas formuoja moterų savimonę. Kultūra nepalieka pakankamai erdvės jų subjektyvumo plėtrai. Todėl daugelis moterų, užuot integravusios stebimo objekto vaidmenį, mato ir suvokia save visų pirma kaip stebimą objektą (tuo remiasi ir grožio pramonės komercinė sėkmė). Masinės informacijos priemonės, pramogų ir reklamos industrija nepaliaujamai daugina šiuos stereotipus, modifikuodamos jų formalų pavidalą. Schematizuoti vaizdiniai daro didelę įtaką moterų vertybinėms orientacijoms. Todėl išsikovojusios vietą kalbančiojo subjekto tribūnoje, jos priverstos reflektuoti savąją subjekto – objekto (subjekto, apmąstančio kito subjekto požiūrį į jį kaip objektą) padėtį.

 

Vakarų kultūroje supriešinamos ir viešumo – privatumo  sampratos, kurias liberalioji buržuazinė tradicija tapatina su vyriškumo – moteriškumo dichotomija. Privatumą ji tradiciškai sieja su moterimi, todėl net ir menkiausios jų pretenzijos į viešąją išraišką interpretuojamos kaip vyriškų sričių užgrobimas. Postfeministinėje visuomenėje oficialiai moters erdvės nedrįstama siaurinti virtuvės, vaikų kambario ar bažnyčios riboženkliais. Tačiau dichotomijoje viešumas – privatumas iš jos vis dar reikalauja aiškiai apibrėžti savąją vietą. Tikimasi, kad galėdama reikštis abiejose srityse, jis vis tiek nepažeis jų hermetiškumo, savosios būties polifoniją sugebėdama išskaidyti į atskirus, aiškiai girdimus balsus. Patriarchališka liberalioji tradicija, motinystę ir viešumą vertinanti kaip absoliučiai nederančias antinomijas, dar nėra užverstas istorijos puslapis. Todėl mėginimas kurti heterogeninę moters savirealizacijos erdvę (kur viešumas ir privatumas suderinami kaip dvi lygiavertės, žmogaus patirties pilnatvę formuojančios sritys) vartotojiškam mentalitetui asocijuojasi su chaosu, visuomenės pamatų griovimu.^[xvi] Tokiu būdu dėl visuomenės lyčių skaidymo į atskirus segmentus, dėl lyties rūšiavimo ir skirstymo vaidmenimis (nors tai suteikia atitinkamų privilegijų abiems lytims), kai moteriai priskiriama privatumo sfera, žiniasklaidoje ypač išryškėja motes-patelės kategorija. Šiai kategorijai itin aktualūs jaukumo, privatumo, asmeniškumo, moralės, etikos kriterijai, nes būtent jų akcentavimas ir yra šios kategorijos skiriamosios savybės.

 

Moteris žiniasklaidos publikacijose labai dažnai įvardijama kaip priklausanti kokiam nors vyrui, kaip priedas prie vyro titulų, užimamų pareigų ar turimų materialinių vertybių, kaip jo garantas suporuotoje visuomenėje.  Prieš kelis dešimtmečius panašias problemas sprendusiose Jungtinėse Amerikos Valstijose permainos sukėlė destrukciją, pasireiškusią skyrybų bei nestabilių šeimų padaugėjimu, emociniu vaikų žalojimu, moters nesaugumu dėl rytdienos, ką pripažįsta dauguma amerikiečių. Todėl būtų klaidinga teigti, kad lietuvės moters priskyrimas moters-patelės kategorijai įtvirtina blogą jos įvaizdį visuomenėje, juo labiau, kad dažnai šios moterys publikacijose minimos kaip pagrindinės veikėjos.

 

Anot Ričardo Gavelio, daug kam šypseną sukeliantis, tačiau per rinkimus visai nejuokingas, netgi labai reikšmingas dalykas: A.Paulauskas patinka daugeliui moterų^[xvii]. Moterys-patelės yra reikšminga jėga visuomenės gyvenime. Ne vien todėl, kad jų yra labai daug (pagal naujausius gyventojų surašymo duomenis, Lietuvoje apie 57 proc. gyventojų yra moterys), o dar ir todėl, kad moterys turi puikią intuiciją ir sugebėjimą įtikinėti. Pasak A.Meneghetti, kai kuriais atvejais, ne moteris yra žaisliukas vyrų pasaulyje, o vyras yra žaisliukas moterų rankose^[xviii]. Moteris-patelė dažniausia siejama su šeimos institucija, kur kiekvienas narys turi savo statusą ir vaidmenis. Valdžia dažniausiai vyro rankose, kaip ir materialiniai ištekliai.

 

Darbas, susijęs su atsakomybe, laikomas prestižiniu ir lemia aukštesnį statusą. Tuo tarpu žemesnis statusas priklauso aptarnavimo sferai. Atsižvelgiant į statistiką^[xix], net trečdalis ištekėjusių moterų 2000 m. tvirtino, kad vyro darbas yra svarbesnis. Nors net 83 proc. visų apklausoje dalyvavusių asmenų sutinka, kad žmonos atlieka didžiąją dalį namų ruošos darbų. Vyrai suteikia moterims pirmenybę saugant emocinę ramybę šeimoje. Jie pripažįsta, kad moterys gali tvarkyti šeimos biudžetą. Tačiau manydami, kad jų darbas svarbesnis, visus buities darbus užkrauna ant moterų pečių.

 

Moters-patelės vaizdavimas žiniasklaidoje įrodo, kad jos laisvė priklauso vyrui, nėra vertinamos jos, kaip asmenybės, žinios, materialinė padėtis, darbas. Tačiau būtent moteris save ir įstūmė į tokią padėtį, pavyzdžiui, leisdama/siekdama, kad vyras už ją mokėtų restorane, jai paduotų paltą, atidarytų duris. Tokiu atveju, vyrui tarsi savaime atitenka vyro-Petro^[xx] vaidmuo, jis jaučiasi „įsigijęs“ moterį ir todėl už ją atsakingas. Moters-patelės įvaizdžio kategorijai atstovaujančių moterų atliekami socialiniai vaidmenys gali būti sąlygoti socialinės frustracijos – ilgamečio moters ne(į)vertinimo socialinėse, ekonominėse, istorinėse plotmėse. Moters uždarumas, jos ribotas matomumas visuomenėje yra sąlygotas pačios moters, kuri nuolat save mato šiandieninės visuomenės nevertinama ir nuvertinama.

 

Anot sociologų Inijos ir Jono Trinkūnų, tai, kas Vakarų Europos ir Amerikos moterų buvo iškovota, reikalavo daug pastangų. Lietuvėms visa tai yra pateikiama dažnai net prieš jų norą, nes patriarchalinis mentalitetas slypi ne tik vyrų, bet ir moterų mąstyme. Tai nėra kurios nors lyties nuosavybė ar bruožas, bet kultūrinė visuomenės nuostata. Patriarchalinis mąstymas nėra menkesnio išsimokslinimo ar kurių nors profesinių grupių bruožas. Tokiam mąstymui atstovauja visa Vakarų ir Vidurio Rytų Europos kultūra, užkoduotą informaciją įvairiais kanalais perduodanti iš kartos į kartą. Lietuvos nacionaliniuose dienraščiuose patriarchalinio mastymo tendencijos vis dar ryškios, ir nėra matomų moters pastangų siekti esminių permainų. Ypač tokia padėtis ryški provincijoje, kur sutelkta didžioji Lietuvos gyventojų dauguma – šalies kaimuose, miesteliuose ar mažų rajonų centruose. Visuomenė vis dar pasyviai žiūri į moters dalyvavimą politikoje. Tokia išvada remiasi nacionalinių dienraščių turinio analize, moterų dalyvavimo politikoje statistika^[xxi] bei gyventojų nuomonės apie moterų dalyvavimo politikoje analize^[xxii]. Dauguma Lietuvos gyventojų nejaučia moterų trūkumo politikoje ir valdžioje.

 

Nors Lietuvos gyventojai deklaruoja vis modernesnį požiūrį į šeimą ir moterį, tačiau realybė priešinga: daugelyje gyvenimų sričių moterų padėtis ne tik negerėja, bet dar labiau įsitvirtina tradicinis lyčių vaidmenų pasidalijimas. Praėjusio dešimtmečio viduryje dauguma Lietuvos gyventojų pasirinko tradicinį šeimos modelį, kai vyras išlaiko šeimą, o žmona rūpinasi namais ir vaikais. 2002 m., sprendžiant pagal analizės išvadas ir atliktus sociologinius tyrimus^[xxiii], įsitvirtino nuostata, jog abu sutuoktiniai turi dirbti ir vienodai rūpintis namais bei vaikais. Tačiau tai kol kas išlieka tik pageidaujama nuostata, nes reali padėtis yra priešinga. Šeima Lietuvos gyventojams išlieka didžiausia vertybė, tačiau vis daugiau reikšmės tiek moterys, tiek vyrai suteikia darbui. Pagal požiūrį į šeimą Lietuva priartėjo prie šiuolaikiškos Vakarų visuomenės. Nuostatos, jog moters gyvenimas visavertis tik jei ji turi vaikų, aptinkama didžiojoje daugumoje nagrinėtų publikacijų.

 

 

 

Psichologiškai sugniuždyta, patyrusi moralinę ir/arba materialią žalą moteris priskirtina moters-aukos kategorijai. Visuomenėje ji dažnai atlieka prostitutės, ligonio, benamio ir kitus socialinius vaidmenis, išreiškiančius jos kančią dėl vaikų, įvairių socialinių nelaimių.  

 

Remiantis empiriniais duomenimis, analizuojančiais moters-aukos fenomeną, galima teigti, jog šiai kategorijai priklausiančios moterys dažnai yra linkusios save tokiomis matyti. „Kultūrinis vardiklis vienija ir kontinento vyrus, jie taip pat atsakingi už moters situaciją. Tačiau pačios moterys turi atsisakyti savęs kaip aukos suvokimo ir neturi verstis gyventi getuose“, - savo pranešime pastebi Sigrida Duna Kristmundsdotir, Islandijos universiteto antropologijos daktarė.^[xxiv] „Lietuvos visuomenėje egzistuoja „silpnosios lyties“ stereotipas, ir su juo susitaikydamos moterys jaučiasi silpnos ir bejėgės prieš prievartautojus“, – spaudos konferencijoje sakė Moters ir vaiko pensiono direktorė Nijolė Tirsienė. Žiniasklaidos vaizduojama prostitutė dažnai tampa savo pačios patiklumo ir neišsilavinimo auka. 

 

Moterų mėginimams matyti save moterimi-auka prieštarauja A. Meneghetti. „Viskas, apie ką kalba žiniasklaida ir literatūra – prisilietimas prie aukų, moterų ir merginų, patyrusių prievartą ir dirbusių prostitutėmis – neatitinka tikrovės. Iš tikro, daugiausia prievartos patiria berniukai iki 16 metų. Iš 100 vienokią ar kitokią abiejų lyčių prievartą patyrė 60 vyrų. Šiandien gyvename kultūroje, kuri moteriai suteikia fatališkumo. Moteris tampa „neteisingo pasaulio“ arba sistemos, priklausiančios vyrams, prievartos auka. Tačiau niekas nesusimąsto, kad mamos ir močiutės jauną moterį moko slėpti savo intymumą, privatumą, nes jo nesigėdija tik „purvinos kekšės“. Giliai viduje kiekviena moteris nešiojasi šio purvo jausmą ir negali jo atsikratyti, nes ją tarsi seka motina, kuri saugo jos seksualinį gyvenimą, o lytiniais organais moteris gali naudotis tik skolon ir su „leidimu“^[xxv]. Dėl šios priežasties moteris nuolat jaučiasi auka ir mano, kad jos sąskaita vyrai patenkina savo žemiausius gyvuliškus instinktus.

 

Visuomenė labai lengvai, kaip puikiai veikiantis reprodukcinis mechanizmas, moterį įstumia į šeimos struktūrą. Moteris įkišama į biurokratinį inkubatorių: čia ji privalo atlikti jai priskirtą socialinį vaidmenį: gimdyti vaikus, paklusti vyrui etc. Toks priverstinis vaidmuo dažnai verčia moterį jaustis nerealizavusia visų savo galimybių ir todėl jaustis auka. Mokslininkai atkreipia dėmesį, jog šeimos vertybėms ir šeimos narių elgsenai didžiausią teigiamą poveikį daro rinkos santykių aplinka, didėjanti visuomenės tolerancija bei stiprėjantis individualizacijos procesas.

 

 

 

Moterys, atliekančios valdininkių, menininkių, politikių ir teisininkių bei daugelį kitokių socialinių vaidmenų, vadovaujančios dideliam kolektyvui, užima reikšmingą vietą visuomenėje. Tokias moteris visuomenė dažnai apibūdina kaip mėginančias įsiterpti į vyriškosios jėgos demonstravimo plotmę bei griauti vyrų idealistines nuostatas, kad jiems vieniems – jų protui, jėgai, solidarumui – priklauso valdžios erdvė. Būtent tokios moterys, iniciatyvios, veiklios ir išsilavinusios, kai jų profesiniai gabumai visuotinai pripažįstami ir vertinami, yra priskiriamos moters-lyderės kategorijai. „Moterų protas niekuo nesiskiria nuo vadinamojo „vyriškojo“. Mentalinėje plotmėje esu ne kartą patyręs, kad mano kūnas jokiais požymiais neparodo priklausąs vyriškai ar moteriškai lyčiai. Viskas, kas turi įtakos mano kaip individo vystymuisi, pažinimui ir patirčiai, nepatirtų jokių sukrėtimų man tapus moterimi. Tuomet tiesiog turėčiau atsigriebti už praleistą laiką kuriant savo istoriją gyvenimiško teatro rėmuose, kuris šioje planetoje ir šioje kultūroje stereotipiškai tapatinamas su moterimi“, - pasakojo Antonio Meneghettis, žymus italų filosofijos, teologijos, sociologijos ir psichologijos mokslų daktaras. Anot jo, vienintelis skirtumas tarp moterų ir vyrų yra tik moterų gebėjimas savaip naudotis šios planetos laiku ir savaip naudoti jai patikėtus daiktus ir dalykus. Kitaip tariant, vieną ir tą pačią melodiją galima sugroti tiek smuiku, tiek gitara, net jei ir skirsis jų techninės galimybės.

Moters pripažinimas, jos sėkmingos karjeros įvertinimas tiek Lietuvoje, tiek pasaulyje, dažnai siejamas su anomalija, atsitiktinumu ir labai retai su erudicija, išsilavinimu, turimomis lyderės savybėmis, savarankiškumu ir individualumu. Tokia moteris tampa išimtimi, unikumu. „Dažnai moters aktyvumas, peržengiantis namų slenksčio ribas, yra vertinamas neigiamai. Galima būtų paminėti ir šiandieninės ankstyvosios konservatorius palaikančios visuomenės dalies įvardijimą „megztosiomis beretėmis“, kuriuo ironiškai pabrėžiama moteriško prado raiška visuomeniniuose judėjimuose“.^[xxvi] Vilniaus universiteto Edukologijos katedros docentė Giedrė Purvaneckienė įsitikinusi, kad kalta ne vien kultūra, suformavusi tokį požiūrį į moterį, bet ir žiniasklaida, formuojanti ir/arba palaikanti tokį moters įvaizdį.

 

Anot docentės, vienas pagrindinių uždavinių moters politiniame kelyje – įveikti masinės informacijos priemonių išankstinį nusistatymą prieš moteris^[xxvii]. Pabrėžtina, jog kategorija moteris-lyderė nereiškia lyderių rungtynių tarp vyrų ir moterų. Moteris-lyderė išskirtina kaip lyderė dėl jos užimamų pareigų, sėkmingos karjeros ar indėlio į socialinę bei kultūrinę sritį. Tačiau net ir tuomet iš žodžio reikšmių lauko nėra eliminuojama reikšmė, kad moteris negali aukštesnių pareigų už vyrą ir iš tikrųjų tapti tam tikros organizacijos ar institucijos lydere, atsakinga už kolektyvą.

 

Remiantis sociologiniais tyrimais, per 1994-2000 m. laikotarpį sumažėjo teigiančiųjų, kad moterys apskritai neturėtų dalyvauti politikoje, o padaugėjo manančių, kad jų politikoje turėtų būti tiek, kiek tuo metu yra. Maždaug ketvirtadalis apklausoje dalyvavusių respondentų galvoja, kad moterys turi daugiau dalyvauti politikoje ir valdyme, ir tiki, kad tokiu atveju reikalai Lietuvoje pagerėtų daugelyje sričių. Dauguma tų, kurie yra abejingi moterų dalyvavimui politikoje arba yra nusistatę prieš, negalvoja, kad kurioje nors srityje reikalai pablogėtų, jei politikoje ar valdžioje būtų didelė moterų dalis. Šie respondentai nemano, kad moterys negabios politikės, jie tiesiog „rūpinasi“ moterimis, kad joms nebūtų per sunku derinti šeimos ir darbo pareigas. Tyrimas parodė, jog bet kokios radikalios priemonės, skatinančios aktyvesnį moterų dalyvavimą politikoje ir valdyme, nesulauktų Lietuvos gyventojų pritarimo. Moterys daugiau tikisi iš moterų nei vyrai iš jų. 1994 m. buvo tik viena sritis – sveikatos apsauga, kur dauguma vyrų ir moterų tikėjosi pagerėjimo. 2000 m. neliko nė vienos srities, kurioje dauguma vyrų ar moterų tikėtųsi pagerėjimo moterims aktyviau dalyvaujant valstybės valdyme ir politikoje. Šių sociologinių tyrimų išvadą galima suformuluoti taip: Lietuvos gyventojai abejingi moterų dalyvavimui politikoje ir valdžioje, jų nuomonė per 1994-2000 m. laikotarpį iš esmės nepakito ir neturėjo jokios reikšmės moterų sėkmei ar nesėkmei tuo laikotarpiu įvykusiuose rinkimuose.^[xxviii]

 

Toks požiūris tik dar labiau paskatina vyrus ginti „savo“ pozicijas, moteris mėginant stereotipiškai sieti su namais, jaukumu, vaikais, santuoka ir kt., ir tokie reiškiniai jau tapo bendrakultūriniais. Tačiau moterys, ketinančios eiti arba einančios valdžion pačios yra linkusios savo sėkmę sieti su vyrais. „Šiandienos tikrovė pripažįsta vyro viršenybę prieš moterį ir moteris mano, kad savo šlovės, karjeros, naudos sau ji gali (pa)siekti manipuliuodama vyru. Siekiant lyčių tarpusavio bendravimo harmonijos, moters veiklos pripažinimo ir tolerancijos moteriai, jai yra priskiriama kiek labiau su „moteriškomis“ pareigomis ir galiomis susijusi veikla – kultūra. „Moteris stengiasi dirbti ir būti atsakinga už savo veiksmus daugelyje meno sričių, tokių kaip muzika, poezija, proza, dailė, teatras. Apie šias sritis daug kalbama, daug kas rašo, kritikuoja, liaupsina, žiūri, tačiau iš tikro vertinant psichologijos, veiksmo ir žmogiškosios veiklos aspektu, tokios srities kaip ir nėra, nes viskam vadovauja visuomenė“^[xxix] ir moteris atsiduria priežasties-pasekmės aklavietėje.

 

Tokį poslinkį galima sieti su požiūriu, kad kultūra yra siejama su intymia, individualia sritimi, jausmais, grožiu, estetika. Ši veikla prilyginama namų harmonijos plotmei, su kuo nuolat buvo siejama ir moteris. Todėl tokia jos veikla vertinama palankiai ir skatinama. „Emocijos, jausmai, erotika ir estetika – viskas išskirtinai svarbu moters pasauliui. Autentiškas moters pasaulis nuo vyriškojo labai skiriasi, nes moteris visiškai kitaip suvokia pasaulio ritmą: kai ji sėlindama pirštų galiukais patenka į  realybę, tai pasaulio pažinimui pasitelkia intuiciją, kuri daugeliu atvejų būna sprendimų priėmimo būdas ir garantas“^[xxx]. Anot A.Meneghetti, moters veikla kultūrinėje sferoje vyrų valdomam pasauliui priimtina dar ir todėl, kad moteris nesiekia valdyti, t.y. tapti panašia į vyrą, kopijuoti jį, o menas, anot vyrų, skatina ją likti „moteriška“ ir prireikus prieglobsčio ieškoti vyro glėbyje, o tai paglosto vyro savimeilę. Be to, visuomenei reikalingas individas, kuris dirba jai, neša materialinę naudą.^[xxxi] Kitaip tariant, vidinis individo pasaulis, jo emocinis stabilumas socialinei sistemai visiškai neįdomus. Visuomenei rūpi tik individas, kuris atlieka jam priskirtą socialinį vaidmenį. 

 

Moterims mėginant keisti archetipiniu virtusį patelės įvaizdį visuomenėje, akademinė bendruomenė vis dažniau kalba apie tai, kad moterų veiksmai lyderės kategorijoje dažnai yra pagrįsti vyrų kopija. Moteris nėra pajėgi sukurti kažką naujo, tiesiog mėgina išrasti tai, ką kiti jau seniai išrado, nori arti suartus dirvonus, nemėgindama užsiimti veikla, kurioje yra pakankamai erdvės jai reikštis, kur ji galėtų tapti autoritetu vyrams, kaip neišmanantiems tos srities. Anot A. Meneghetti, geidžianti valdyti, daryti karjerą moteris gavusi į savo rankas valdžios vairą ima tik stereotipiškai kopijuoti vyrus, išlikdama lojali ir ištikima iki tol vyravusioms tradicijoms, tradicijoms, kurių apsupta ji užaugo.^[xxxii] Moteris atrodo negalinti surasti ir įtvirtinti save be vyro, šeimos ir tradicinės visuomenės.

 

Docentė G. Purvaneckienė įsitikinusi, kad patekus į valdžią pats lengviausias kelias – prisitaikyti prie vyrų diktuojamų taisyklių pamirštant moteriškus reikalus. Tokio tipo moteris vyrai labiausiai toleruoja ir joms yra galimybė ilgiau išsilaikyti valdžioje.^[xxxiii] Nors tokie teiginiai nereiškia, kad moterys turi atsisakyti visko, ko pasiekė iki šiol, tačiau vietoje pykčio ir peticijų rašymo dėl savo teisių ir kitokio įvaizdžio visuomenėje kūrimo, jos turi pradėti pačios jį kurti savoje erdvėje, savais metodais ir savomis jėgomis.

 

A.Meneghetti įsitikinęs, kad jei moteris nusprendė tapti lydere, tuomet ji turi be kompromisų paklusti savo sprendimui ir visiškai atsiriboti nuo bet kokių moralinių, psichologinių ar socialinių stereotipų. Toks požiūris leistų atsiriboti ir nuo archetipais susaistytos visuomenės nuomonės. Mokslininkai diskutuoja, ar moteris sugebėtų atsiriboti nuo vyriško darbo struktūrizavimo, ir kaip tokiai moteriai pavyktų išsilaikyti vyriškoje visuomenėje, nes „moteris dažnai tik pėstininkas vyrų žaidimuose“^[xxxiv]. Visai įmanoma, kad ateityje JAV prezidentu bus išrinkta moteris. Tačiau šiuo atveju tai įrodytų ne moters įsitvirtinimą ir jos sugebėjimų įvertinimą, o tik vyriškosios politikos ypatingą strategiją. Puikus ėjimas: išrinkti prezidente moterį, kad įrodytų pasauliui savo prestižą ir įtvirtintų jame amerikietiškosios ideologijos pirmenybę. Ir iš tikrųjų šis manevras sulauktų simpatijų, atvertų vartus moterims visose srityse – cerkvėse, valstybės valdyme, ekonomikoje, ir etc.^[xxxv]. Tai suponuoja galimą socialinių sferų pasidalijimą lyčių aspektu į viešąją sferą, kurioje dominuoja vyriškasis pradas, ir privačią, moteriškąją, kuri yra sąlygota vyriškosios aplinkos. Galima konstatuoti, jog yra daromos aliuzijos į moters nepriklausomumą, savarankiškumą, tačiau realiai dalyvavimas visuomeniniame gyvenime lieka vyro prerogatyva.

 

 

 

 Feministinių tyrinėjimų pradžioje, lyčių skirtumų domėjimosi laikotarpiu, žiniasklaidai teko pagrindinis vaidmuo pristatant lyčių vaidmenis visuomenėje. Žiniasklaida, ypač televizija, kūrė ir pristatė vyriškumo ir moteriškumo įvaizdžius paremtus ne tiek prigimtiniais lyčių skirtumais, kiek simboliniais, paremtais jėga. Šie žiniasklaidos kuriami vaizdiniai, darė blogą įtaką moters įvaizdžiui ir skatino socialinę moterų diskriminaciją. Kai kurie žurnalistai prieštarauja ir teigia, jog toks poveikis moksliškai neįrodytas. Feministiniai tyrimai pastūmėjo mokslininkus atkreipti dėmesį į žiniasklaidos pristatomą moters vietą visuomenėje, moters vaizdavimą žiniasklaidoje, priskiriant kuriamiems vaizdiniams lemiamą vaidmenį tikros moters (real-life woman) suvokime ir tokiu būdu palaikant moters status quo.^[xxxvi] Tokios žiniasklaidos ambicijos atsispindi užsienio spaudoje, ir Lietuva šiuo atžvilgiu nėra išimtis. 

 

Rinkos ir viešosios nuomonės tyrimų kompanijos Gallup Organization atliktas palyginamasis tyrimas apie visuomenės požiūrį į vyrų ir moterų vaidmenį parodė, kad moters padėtis per paskutiniuosius penkerius metus, lyginat su vyrų padėtimi, pagerėjo. Apklausa buvo atlikta 22 Azijos, Europos, Šiaurės bei Pietų Amerikos valstybėse. Moters padėties pablogėjimą per pastaruosius penkerius metus nurodė tik keturių šalių gyventojai – Vengrijos, Estijos, Latvijos bei Lietuvos.^[xxxvii] Remiantis apklausos duomenimis aišku, kad žiniasklaidos kuriamas moters įvaizdis įtakoja tokią moterų situaciją Lietuvoje. Dauguma apklaustųjų mano, jog moteriai nėra skiriama pakankamai dėmesio.

 

Demografiniai procesai, šeimos ir santuokinio gyvenimo vertybių kaita liudija, kad dabartinėje Lietuvos visuomenėje pamažu kinta kultūrinių lyčių santykių modeliai. Todėl tikėtina, kad šioje situacijoje žiniasklaidos turinys įtaigiausiai veikia žmones. Tirdami viešuosius žiniasklaidos diskursus, užčiuopiame ideologines schemas, darančias poveikį kasdieniams žmonių veiksmams.^[xxxviii] Todėl Lietuvoje intensyviai keičiantis šeimos modeliui ir sampratai apie santuoką, atsirandant lyčių ir lygių galimybių projektams, žiniasklaidoje intensyviai svarstant moterų ir vyrų padėtį šalyje, mass media svariai įtakoja moterų pozicijas ir įvaizdį visuomeniniame šalies gyvenime. Žiniasklaidos vaidmuo kuriant arba palaikant lyčių stereotipus, anot mokslininkų, yra jau bendrakultūriniu tapęs reiškinys. Žiniasklaida tampa vis galingesniu masiniu įvaizdžio kūrimo/naikinimo ginklu ne tik pasaulyje, bet ir Lietuvoje.

 

Žiniasklaida Lietuvoje yra institucija, kuria labiausiai pasitiki gyventojai: 2003 vasario 6-9 dienomis visuomenės nuomonės ir rinkos tyrimų centro „Vilmorus“ atlikto tyrimo metu paaiškėjo, kad žiniasklaida mūsų šalyje pasitiki 56,6 proc. apklaustųjų.^[xxxix] Todėl galima teigti, kad žiniasklaida kartu yra ir vienas svarbiausių informacijos apie socialinius pokyčius bei socialinius stereotipus šaltinis, pateikiantis labai supaprastintus ir kompleksiškus reiškinių vaizdus. Žiniasklaidos įtaka visuomenei didėja esant dviems sąlygoms: kai perduodama informacija yra aiškiai išsiskirianti arba kai visuomenėje vyksta konfliktai, krizės, pokyčiai. Tokiais atvejais žiniasklaida veikia visuomenės sprendimus ir formuoja atitinkamą pasaulio suvokimą. 

 

 

 

Marija Jose Lopez Gonzalez, Europos Parlamentinėje Asamblėjoje, vykusioje 2002 kovo 25 d., atstovaujanti Ispanijos Socialistų grupei pabrėžė, kad keliose pokomunistinėse šalyse, tokiose kaip Albanija, Bulgarija, Moldova ir buvusios Tarybų Sąjungos respublikos, moterys žiniasklaidoje vaizduojamos gana negatyviai. Vyrai pristatomi kaip reformatoriai, novatoriai, kompetetingi ir drąsūs politikai, dinamiški verslininkai etc. Moterims priskiriamas ribotas vaidmuo, jos niekada nerodomos dirbančios reformų ar emancipacijos labui. Tai, be abejonės, susiję su socialiniu bei kultūriniu tų šalių palikimu. Anot M.J.L. Gonzalez, buvusiose Tarybų Sąjungos respublikose dabartinė padėtis žiniasklaidoje, kai vis labiau jaučiami ne laisvos spaudos, o verslo interesai, susijusi su bendromis ekonomikos bei socialinėmis krizėmis bei viešosios nuomonės pasyvumu. Daugelyje šalių valdžia daro didelį spaudimą, siekdama įtakoti laisvąją spaudą ir valdyti ją bei nacionalines televizijos ir radijo kompanijas. Šių šalių žiniasklaidoje pateikiamas moters įvaizdis visuomenės sampratoje siejamas su senamadiška tarybine darbininke. Daugelis redaktorių išraiškos laisve laiko tai, kas suteikia jiems galimybę spausdinti viską, kas anksčiau buvo draudžiama, įskaitant ir pornografiją. Neoliberali ideologija, pakeitusi komunistinę ideologiją, nesirūpina dėl aktyvaus moterų dalyvavimo politinėje bei ekonominėje plėtroje, o viešoji nuomonė moteris pradeda laikyti antrarūšėmis būtybėmis ar reformų aukomis.

 

Moterys užsienio ir Baltijos regiono žiniasklaidoje dažnai siejamos su privačia sfera, namų ruoša bei šeima. „Ir nors pasaulis greitai mainosi, žiniasklaidoje pateikiamas moters įvaizdis pasikeitė nedaug. Būdas, kaip žiniasklaidoje vaizduojama moteris, atspindi dabartinę žurnalistikos kultūrą, pagrįstą vyriškosiomis vertybėmis. Dabar yra gyvybiškai būtina refokusuoti moteriškus bei vyriškus idealus“, - pastebi M.J.L.Gonzalez atstovaujanti Ispanijos Socialistų grupei. Anot M.J.L.Gonzalez, moterų, vadovaujančių kompanijoms, daugėja, ir kai kurios aukštojo išsilavinimo institucijos vis labiau pabrėžia moterų integravimą. Vis dėlto tai neužkerta kelio žiniasklaidai ir toliau moters išvaizdą išryškinti labiau, nei jos sugebėjimus, tačiau naujos moterų kartos atsižvelgia į vis didesnį moterų sugebėjimų pripažinimą. Tai mentaliteto pokyčių požymis, kurį galėtų/turėtų vainikuoti žiniasklaida kiekvieną asmenį vertindama lygiavertiškai.

 

 

 

Žiniasklaidoje moteris dažnai pristatoma kaip socialinis objektas, kaip motina, kūnas, vitrina, – kaip visos visuomenės konvejerio sraigtas ir socialinių santykių išdava. Jų socialinis vaidmuo išlieka stereotipiškas, tačiau gali būti, kad moteris nori matyti save tokia. „Visuomenei vis dar sunku moterį matyti kaip itin svarbų asmenį, tvirtos valdžios garantą. Didžiausia problema ta, kad moterį visada regime kaip išnaudojamą, vertą gailesčio ir prašančią užuojautos, su kuo, rodos, ji pati ir sutinka. Ir jei pažvelgtume į kiną, literatūrą, mokslinius tyrinėjimus, išvystume, kad moteris rodoma dėl jos kūno grožio ir jos teikiamo malonumo. Taigi, ir kitose srityse moterį matome kaip laikiną, o ne kaip vadovaujantį asmenį.“^[xl] Etinis problemos aspektas išryškėja žiniasklaidoje pasirodančiose reklamose, kur vyrauja stereotipiški ir bendrajai etikai prieštaraujantys lyčių įvaizdžiai: vyrai vairuoja automobilius, o moterys siūlo dušo želė ar šampūnus. Moterys rodomos nuogos netgi jei reklamuojamas produktas nesusijęs su žmogaus kūnu ar higiena. 

 

Profesinėje žurnalistų aplinkoje pasigirsta minčių, kad Lietuvoje teisėtvarka nėra nieko padariusi, kad užkirstų kelią gausėjančiai reklamai su nesibaigiančiais nuogų modelių plakatais, siekiant parduoti tiek jogurtą, tiek mobiliuosius telefonus. Kalbama, kad moterys per dažnai pateikiamos tiesiog kaip motinos arba objektai, neturintys jokios įtakos pagrindiniam įvykiui ar veikėjui. Žiniasklaidoje užfiksuojamus moters teisių pažeidimus bei įvairias etines problemas paaštrina tai, kad visuomenė jas ignoruoja. Todėl analizuojant nacionalinius dienraščius neįmanoma kartu nenagrinėti ir etinių moters vaizdavimo aspektų.

 

Moteris-auka atliekanti žmonos ir motinos socialinį vaidmenį – tipiškas pagalbos reikalaujantis personažas. „Respublika“ ir „Lietuvos rytas“ tokias moters-aukos kategorijai skirtas temas dažniausiai spausdindavo „Dienos temos“, „Lietuvos“, „Aktualijų“ ar „Krašto naujienų“ rubrikose, skirtose Lietuvos naujienoms. Tokiu būdu ryškėja tendencija, jog daugiausia šios kategorijos moterų esama Lietuvos provincijoje, ten, kur sutelkta didžioji dauguma Lietuvos gyventojų – kaimuose, nedideliuose miesteliuose, rajonų centruose. Moters įvaizdis Lietuvos žiniasklaidoje formuojamas atvirai peršant moters-aukos, nepajėgiančios pasirūpinti savimi ir jai patikėta šeimos gerove, nuolat prašančios pagalbos ir nesusitvarkančios su buitimi moters įvaizdį.

 

Pasak „Respublikos“ žurnalisto Vlado Vaicekausko, nė akimirkos neverta abejoti, ar iš tikrųjų po 3-4 metų moterys pasirašys svarbiausias ėjimo į Vakarus sutartis: Europos Bendrijos ir NATO sutartis. 1999 m. pradžioje moterys užvaldys Lietuos banką, vadovaus visai finansų sistemai.^[xli] Vėliau galima buvo regėti prognozių (ne)išsipildymą, tačiau jau vien tai, kad nacionalinis dienraštis (toliau – ND) įžvelgia problemą, rodo prieš šešerius metus kilusį susirūpinimą moters socialinių vaidmenų stagnacija ir stereotipizavimu. Kaip kartą pastebėjo „Lietuvos ryto“ žurnalistė Dalia Gudavičiūtė, „su moterų problemomis žurnalistikoj karjeros nepadarysi“^[xlii], tačiau žiniasklaida pirmoji pradeda klibinti nusistovėjusias lyčių reikšmes ir kurti naują lietuvės įvaizdį. Mėginimas perkelti moters įvaizdį iš privačios plotmės į socialinę tapo pastebimas Lietuvos nacionalinėje spaudoje, kai moteris atlieka ne tik patelės vaidmenį, bet dar ir pretenduoja į lyderės kategoriją.

 

Pažvelgus kitu rakursu, realios Lietuvos moterų problemos, tokios kaip moterų judėjimai, tebėra žiniasklaidos ignoruojami. Moterys žiniasklaidoje vaizduojamos stereotipiškai, paprastai kaip žmonos ir motinos ar sekso objektai. Tačiau vis pasigirsta minčių, kad galbūt moterims tiesiog yra įprasta vaizduoti save aukomis ir žiniasklaida čia niekuo dėta – moterys gauna tai, ko trokšta, kuria tai, ką vėliau neigia. Sugeneravus kelis stereotipus ir nuostatas, kaltinimus ir antikaltinimus, svarbu  suvokti, kokį vaidmenį moteris atlieka šiandien.

 

 

Šiandieninėje visuomenėje vyksta dideli socialiniai, ekonominiai ir politiniai pokyčiai, tačiau lyčių santykių stereotipai kinta daug lėčiau. Lietuvoje dažnai yra painiojamos lygių teisių ir biologinio individų lygiavertiškumo sąvokos. Biologiniai individų skirtumai yra absoliutizuojami, vaidmenų paskirstymas nulemiamas iš anksto. Tai lemia moters įvaizdžio kaitą visuomenėje.

 

Nacionaliniuose dienraščiuose moters įvaizdis visuomenėje turi įtakos moters vaizdavimui žiniasklaidoje. Dienraščiuose nevienareikšmiškai ryškėja tendencijos, kad visuomenėje vis plačiau pripažįstama moterų dalyvavimo visų lygių sprendimų priėmimo procese svarba – visuose forumuose, įskaitant tarpvyriausybinį, vyriausybinį, visuomeninį sektorius.

 

Dienraščiuose 1997 ir 2002 m. nemažai publikacijų skirta moterų ir vyrų lyčių lygiavos aktualijoms. Tačiau tokie straipsniai yra pavieniai ir visuomenei nėra labai aktualūs. Lietuvoje įstatymai ir kiti teisės aktai, reguliuojantys vyro-moters viešus santykius, moterims kol kas pateikiami kaip nekvestionuojama duotybė ir būtinybė.

 

Nagrinėtuose dienraščiuose pastebimos trys labiausiai išsiskiriančios moters vaidmenų kategorijos: moteris-lyderė, moteris-patelė, moteris-auka. Kiekvienai jų yra būdingos tam tikros savybės ir jų atliekamų socialinių vaidmenų apibrėžtumas, kuris yra kiekvienos kategorijos pamatinis komponentas, leidžiantis moterį priskirti vienai ar kitai kategorijai. 

 

·        Daugiausiai dėmesio abiejų metų dienraščių publikacijose sulaukė moteris, atliekanti žmonos, mamos, sesers, dukros ir kitus moters-patelės įvaizdžio kategorijai priskiriamus socialinius vaidmenis. Šeimos, kaip institucijos, matomumas žiniasklaidoje mažėja. Moters socialinis vaidmuo vaizduojamas stereotipiškai, nemėginant griauti kultūriškai nusistovėjusio moters-patelės įvaizdžio. Todėl šiai kategorijai priklausančios moterys vaizduojamos emocionaliomis, prieraišiomis namų šeimininkėmis, kurios savirealizaciją mato stabilioje šeimos institucijoje. Šių teiginių negalima sutapatinti su visuomenės ir žiniasklaidos požiūriu į moterį-patelę. Remiantis atliktais sociologiniais tyrimais^[xliii], didesnioji Lietuvos visuomenės dalis nori moterį matyti besirūpinančią šeima ir būstu, paliekant erdvės reikštis jai aktualiose visuomeninėse sferose.

 

Žiniasklaidoje moteris-patelė siejama su privatumu, moterį paliekant stebimojo pozicijoje. Dabar moterys-patelės yra šiek tiek mažiau susikaustę, mažiau bijo viešumos ir viešo savo nuomonės išsakymo, yra labiau apsirūpinę materialiai, daugiau informuotos, turi daugiau socialinių garantijų nei prieš šešis metus. Šiandien moterys-patelės labiau nori veiklos nežiūrint to, kad ji gali apsiriboti tik jos pačios kiemo sutvarkymu. Pastebėtina, kad moters-patelės socialinių vaidmenų spektras paremtas visuotinai priimtinomis elgesio normomis ir tradicinėmis vertybėmis. Šiandien moteris dar nėra pajėgi nusikratyti šio vaidmens, įžvelgti savyje pranašumą arba lygiavertiškumą prieš vyrus, savo intelektą, asmenybę. Iki šiol moteris pirmoje vietoje fokusuoja santuoką ir šeimą, ir tai yra pačios moters suformuotas kultūrinis reiškinys, mažai sąlygotas vyrų intervencijos į moters veiksmų erdvę.

 

·        Nacionalinėje spaudoje dėmesys labai dažnai koncentruojamas ties moters-aukos įvaizdžio kategorija. Tokiu būdu žiniasklaida siekia moterį sieti su įvairiomis šeimą ištikusiomis psichologinėmis, materialinėmis ar stichinėmis nelaimėmis, vaikų auklėjimu, švara ir tvarka, harmonija ir kitais „moteriškais“ dalykais. Dažnai moteris tampa auka dėl nusistovėjusių moralinių normų, dėl nuolatinio visuomenės tvirtinimo, kad negalima keisti nusistovėjusio socialinio lyties modelio. Siekiant, kad moteris taptų lygiaverte santuokos partnere, kurios nebūtų galima atiduoti, pasiimti, išlošti, nusipirkti ar dar kaip nors įsigyti, ji turi atlikti „savo“ pareigas – gimdyti, gaminti, palaikyti šeimoje harmoniją – neleidžiant susimąstyti, ar ji to nori, ar to reikia. Tai abiejų dienraščių panašumas aptariant moters-aukos kategoriją.

 

Remiantis tyrimo duomenimis galima fiksuoti moters vaizdavimo kaitos priežastis – pokyčius socialiniame šalies gyvenime. Jei atgavus nepriklausomybę žiniasklaidos, politikų ir visuomenės dėmesys buvo sutelktas šalies vidaus ir užsienio politikos klausimams spręsti, tai dabar aktualiomis problemomis tapo socialiniai aspektai. Socialinė sfera, siejama su šeimos institucija, pagalba individualiems asmenims, pragyvenimo lygiu ir kitais, su privatumo sfera siejamais dalykais, priskiriama išskirtinai moters kompetencijai. Toks požiūris ir vėl siejamas su draudimu keisti nusistovėjusį lyties modelį patriarchalinėje sistemoje.

 

Šią kategoriją atstovaujančioms moterims 1997 m. publikacijose būdingi tie patys komponentai, kaip ir 2002 m. – emocionalumas, besąlygiška atsakomybė už šeimos institucijos stabilumą, vaikų psichologinį ir moralinį ugdymą, prieraišumas, „moteriškų“ darbų atlikimas ir kitos ankščiau išvardintos savybės. 1997 m. nėra taip aktyviai akcentuojama prostitučių problema, nesantuokiniai ryšiai, baimė dėl ateities. Šį socialinį vaidmenį atliekančios moters vietą prieš šešis metus užėmė motinos ir žmonos socialiniai vaidmenys. Būtent joms teko visa moters-aukos atsakomybė. Taip moters paveikslu išreiškiamas skausmas, neviltis, socialinės, materialinės ir psichologinės šeimos ar kitos visuomenės institucijos problemos.

 

·              Moters-lyderės įvaizdis abiejų laikotarpių nacionalinių dienraščių publikacijose pakito dėl moterims priskiriamų kai kurių socialinių vaidmenų politikoje ir visuomeniniame gyvenime. Moterys vadovės šiandien vaizduojamos daug liberaliau ir tolerantiškiau nei prieš šešis metus. Jos užima vadovaujančias pozicijas krašto apsaugos, sveikatos, kultūros, socialinės veiklos sferose. Moterims, dirbančioms kultūros ir meno srityse, tiek ankščiau, tiek dabar buvo skiriamas didelis dėmesys, jaučiamas tokios veiklos skatinimas, formuojamas teigimas tokių socialinių vaidmenų atlikėjų įvaizdis.

 

Šiandien moteriai suteikiama daugiau pasisakymų ir veiksmų laisvės, moteris dažnai tampa komentatore-eksperte, jos nuomonė vertinama, užimamos pareigos neleidžia abejoti moters kompetencija ar sugebėjimais, moteris daug laisviau įleidžiama į politiką, ekonomiką, krašto apsaugą; jai patikima socialinė ir kultūrinė sritys.

 

Moters-lyderės indėlis į kultūrą, politiką, ekonomiką ar kitas sritis nėra pakankamai vertinamas, nes kai kurios iš jų iki šiol laikomis vyriškomis. Nors žiniasklaida aktyviai eskaluoja moters politikoje situaciją, kaip neįprastą reiškinį valdžioje, formuojamas įvaizdis nėra teigiamas. Moterys politikės vaizduojamos neryžtingos, darančios daug klaidų, dėl kurių vyrai jas kritikuoja. Vienintelis valdžioje esančių vyrų uždavinys – suteikti veikliai moteriai matomumą. Būtent tuo ir rūpinasi žiniasklaida, palčiai nušviesdama kultūros srityje dirbančių moterų-lyderių veiksmus, taip įtikindama visuomenę ir pačias moteris-lyderes jų veiklos prasmingumu, nors iš tiesų iš tokios veiklos „apčiuopiamos“ naudos galima sulaukti tik labai negreit. Abiejų laikotarpių dienraščių publikacijose moters veikla vertinama itin palankiai ir skatinama jei ji susijusi su veikla kultūros ir meno srityse, kuri, kaip ir moteris, siejama su intymia, privačia sritimi.

 

Nagrinėtuose dienraščiuose įžvelgiama tendencija, kad dienraščiai aktyviai kuria naują moters-lyderės stereotipą. Moteris apibrėžiama kaip sugebanti sumaniai, protingai ir aktyviai užsiimti politine, ekonomine ir socialine veikla, savarankiškai pasirūpinti savo materialine padėtimi; mėginama keisti nusistovėjusį moters, kaip emocionalios „švelnios lyties“, apibūdinimą. Tačiau tokiu atveju gali iškilti kita problema, kai norint išsivaduoti iš vieno įvaizdžio bus pasukta link susitapatinimo su kitu, savo susikurtu, o gal nukopijuotu naujuoju įvaizdžiu. Moters-lyderės įvaizdis 1997 ir 2002 m. dar tik formuojasi ir nėra įsitvirtinęs. Žiniasklaida jau pripažįsta moters svarbą visuomenėje ir jos lyties stereotipizavimo problemą.