Ligi šiol Atviros Lietuvos fondui remiant pasirodė tokios svarbios lyčių tyrimams knygos kaip Virginios Woolf Savas kambarys, Simone de Beauvoir Antroji lytis,  Karlos Gruodis sudaryta antologija Feminizmo ekskursai: Moters samprata nuo antikos iki postmodernizmo. Šioje antologijoje buvo išspausdintas Toril Moi veikalo Lyties/teksto politika  įvadas. Tai ir buvo pirmoji lietuvių skaitytojų pažintis su šiuo veikalu. Kuo jis ypatingas? Tuo, kad ši 1985 m. pasirodžiusi knyga buvo vienas esmingiausių bandymų metakritiškai traktuoti feministinę literatūros teoriją. Moi nuomone, seserystės idėja neturinti užgesinti politinių diskusijų, o feministinė kritika gęsta, nes “nėra nuoširdžios kritinės polemikos apie metodologijos ir teorinių pasirinkimų potekstės”. Jos užmojo vaisius – ši svarbiausių feministinės literatūrologijos veikalų kritinė apžvalga.

Moi aptaria dvi pagrindines vakarietiškos feministinės minties (drauge ir literatūros kritikos) tradicijas, kurios sąlygiškai vadinamos anglų ir amerikiečių (arba anglosaksiška) bei prancūzų. Šie terminai žymi ne nacionalinę autorių priklausomybę, bet intelektualinę tradiciją, kuria remdamiesi jie dirba. Moi aptaria Kate Milett, Mary Ellmann, Elaine Showalter, Sandros M. Gilbert bei Susan Gubar, Anette Kolodny, Myros Jehlen ir kitų literatūrologių veikalus ir daro išvadą, jog “svarbiausia anglų ir amerikiečių kritikos problema yra jos atskleistas radikalus feministinės politikos ir patriarchalinės estetikos prieštaravimas”. Savo požiūrį į šią tradiciją Moi vadina santūriu. Tačiau apskritai feministinę kritiką ji vertina ne dėl naujos teorijos ar metodologijos, o dėl to, kad feministės politizavo jau esamas ir sukūrė naują literatūros studijų šaką.

Kad kritika būtų konstruktyvi, Moi jau pratarmėje  prisistato: ji kalba kaip norvegė, dėstanti prancūzų literatūrą Anglijoje, taigi svetimtautė ir Prancūzijoje, ir angliškai kalbančiame pasaulyje. (Reikia patikslinti, jog doktoratą Moi apsigynė Bergene, dirbo Oksforde, vėliau JAV.) Ji yra parašiusi knygą Beauvoir: Intelektualios moters kūrimas, sudariusi rinkinius Kristevos skaitiniai ir Prancūzų feministinė mintis, naujausias jos veikalas – Kas yra moteris? Ir kitos esė. Akivaizdu, jog svarbiausia Moi interesų sfera – prancūzų literatūra ir filosofija, tad nenuostabu, jog mokslininkės simpatijos tenka prancūziškajam feminizmui. Moi domisi psichoanalize, kalbos filosofija – jos sykiu su postmodernizmo filosofija (Derrida) yra svarbūs prancūziškojo feminizmo šaltiniai. Moi aptaria  tris ryškiausias šios srovės žvaigždes – Helene Cixous, Luce Irigaray ir Julią Kristevą. Visų trijų mąstytojų veikalų buvo išspausdinta Feminizmo ekskursuose, tad lietuvių skaitytojai gali pajusti jų sudėtingumą bei žavesį. Kitaip yra su anglų-amerikiečių kritikėmis, kurias aptaria Moi, – jų vertimų neturime. Galbūt net vienos rankos pirštų pakaktų suskaičiuoti Lietuvoje rimčiau besidominčius feministine literatūrologija. Moi kritika yra įspūdinga, tad esama pavojaus, jog tie, kurie nėra skaitę klasika tapusių anglakalbių veikalų, pasiduos mokslininkės įtakai ir aprioriškai laikys juos pasenusiais. Moi garbei reikia pripažinti, jog ji išryškina ir teigiamus kritikuojamų veikalų aspektus. Tačiau vos prieš dešimtmetį atsidūrę vidury akademinių batalijų, kurios tarp Vakarų feminisčių trunka jau dešimtmečius, turime atidžiai įsiklausyti į jų daugiabalsius debatus.

Norėčiau atkreipti dėmesį ir į  vertimą. Be abejo, tai kietas riešutėlis vertėjoms: reikia ne tik puikiai mokėti kalbas (lietuvių bei anglų), bet ir išmanyti feminizmo teoriją, istoriją, kritiką. Kai kurie dalykai kelia abejonių. Atrodo, jog neretai moksliškumas buvo suvoktas kaip vertimo pažodiškumas, kuris be reikalo apsunkina skaitymą. Todėl akis bado konceptai, sužinome, jog Woolf ne rašė, o praktikavo (…) rašymo formą, ji perteikia ne idėją ar mintį, o pranešimą, na o didžiausias nesusipratimas – fiction visur versti fikcija. Tad turime feministinę fikciją vietoj feministinės grožinės literatūros, realistines fikcijos formas ir t. t. Galbūt grožinės literatūros, arba beletristikos, terminas ir nėra be trūkumų, tačiau lietuviškai fikcija reiškia “nesamą dalyką, pramaną”, o ne grožinę literatūrą. Beje, Feminizmo ekskursuose, iš kurių paimtas L. Balčiūtės-Būgienės vertimas, tokių nesusipratimų nebuvo. Feminist criticism turėtų būti ne feministinis kritikavimas, o feministinė kritika, - feministinę kritiką aptariančioje knygoje tokie ir panašūs riktai tampa šaukštu deguto, gerokai gadinančiu medaus statinę ir atimančiu dalį teksto malonumo.