Lyčių studijų centras

Vykstant šeimos transformacijai mūsų visuomenėje jau nieko nestebina tokie šeimų tipai kaip bevaikės šeimos, vienišos motinos ar tėvai ir nesusituokusios poros. Tačiau, kai kalbama apie meilę ir seksualinį gyvenimą, į bendras normas “netelpantys” asmenys išstumiami iš daugumos gretų. Taigi homoseksualumas – lytinis potraukis tos pačios lyties asmeniui - yra problema pati savaime. Lietuvoje egzistuoja daugybė neigiamų homoseksualumą stereotipų: gėjai yra vaikų tvirkintojai, jie nekontroliuoja savo seksualinio potraukio, nesugeba sukurti ilgalaikių santykių ir pan. Skaitant lietuvišką periodiką, susidaro įspūdis, kad nepakankamai dėmesio skiriama homoseksualų problemoms, visuomenė labiausiai susirūpinusi tuo ar gali homoseksualūs žmonės egzistuoti mūsų visuomenėje, o toks klausimas kaip vaikas homoseksualioje šeimoje iš viso nediskutuojamas arba kategoriškai atmetamas: “Ypatingą pasibjaurėjimą kelia leidimas homoseksualioms “šeimoms” įvaikinti kūdikį. Kas gresia vaikui? Geriausiu atveju – psichinis suluošinimas, blogiausiu – “įtėviai” jį paprasčiausiai ištvirkins” (13). Taigi mūsų visuomenę galima laikyti homofobiška. 1999 metais atlikto Europos vertybių tyrimo duomenimis Lietuva užima priešpaskutinę vietą iš 32 šalių pagal homoseksualumo pateisinimo rodiklius (mūsų šalyje šis rodiklis yra tik 1,86, Olandijoje – 7,83, Švedijoje – 7,72). Net 67,8 % Lietuvos gyventojų atsakė, jog nenorėtų homoseksualios orientacijos kaimynų. Kodėl ši nuomonė tokia negatyvi? R. Mikalajūnaitės (15) teigimu, homofobiją palaiko neigiami stereotipai ir neigiama nuomonė apie seksualines mažumas, o ji yra susijusi su informacijos trūkumu. Todėl labai svarbu apie tai kalbėti: teigiamo požiūrio formavimas, švietimas ta tema padės suvokti egzistuojančius stereotipus ir integruotis homoseksualams į visuomenę, sumažins visuomenės homofobiškumą.

Apie homoseksualumą galima kalbėti įvairiais aspektais, kadangi ši tema daugialypė. Mes aptarsime homoseksualių tėvų įtaką vaikui: kaip tai lemia vaiko seksualinę orientaciją ir jo raidą. 2000 metais Socialinės apsaugos ministerijos užsakymu viešosios nuomonės ir rinkos tyrimų firma “Spinter”atliko tyrimą, siekdama išsiaiškinti seksualinę prievartą prieš vaikus ir komercinį vaikų išnaudojimą. Šio tyrimo rezultatai patvirtina, kad Lietuvos gyventojai homoseksualistus sieja su vaikų prievartautojais ir tvirkintojais. Problemos nagrinėjimas padės suvokti šį mitą ir atsakyti į klausimą, ar homoseksualūs tėvai nulemia vaiko homoseksualumą. Pirmiausia svarbu apibrėžti sąvokas, kadangi orientacija ir tapatybė nėra tas pats. Homoseksuali orientacija yra lytinis potraukis tos pačios lyties asmeniui, o homoseksualumas yra platesnė sąvoka: tai homoseksualios orientacijos pripažinimas ir atskleidimas kitiems. Nagrinėdami tėvų įtaką vaiko seksualinei orientacijai, apie homoseksualią orientaciją kalbėsime kaip apie homosekualios tapatybės dalį.

Homoseksualumas egzistuoja nuo pat žmonijos pradžios. Pavyzdžiui, Spartoje homoseksualumas buvo skatinama politikos dalis, o Romos imperatoriaus Nerono laikais buvo leidžiamos homoseksualistų santuokos. Tačiau daugelį amžių po Kristaus homoseksualūs žmonės buvo laikomi nusikaltėliais, atsirado įvairių teorijų, bandančių paaiškinti homoseksualumą. Medikai daug energijos išliejo ieškodami vaistų nuo šios ligos. 1973 metais Amerikos psichiatrų asociacija išbraukė homoseksualumą iš psichikos ligų sąrašo: gėjams ir lesbietėms leista dirbti mokyklose, tarnauti kariuomenėje, globoti vaikus ir t. t. Aiškinant homoseksualumą buvo pradėtos kurti įvairos teorijos. Čia apžvelgsime biologinį modelį, Z. Froido teoriją ir feminizmo teoriją.

Biologinės teorijos šalininkai teigia, kad trauka tos pačios lyties asmenims yra susijusi su genetika ir hormonais. Kai vyro organizme atsiranda per daug moteriškųjų hormonų, sumoteriškėja jo išvaizda ir elgesys. Šią nuostatą išreiškia S. Dimbelio (4, p.56) žodžiai: „Lytinė orientacija užkoduojama dar motinos įsčiose<...> Vėlesnę seksualinę elgseną lemia vyriškų ir moteriškų hormonų santykinė koncentracija<...>“. Taigi remiantis šia teorija, būtų galima daryti prielaidą, kad tėvai vaiko homoseksualiai orientacijai įtakos neturi. Tačiau biologinės teorijos pagrįstumas nėra įrodytas konkrečiais eksperimentais. Abejonių kelia tai, kad įvairūs bandymai paveikti homoseksualus lytiniais hormonais konkrečių rezultatų nedavė. Taigi nors šios teorijos ir negalime visiškai atmesti kaip iki galo neištirtos, vis dėlto vien ja remtis aiškinti homoseksualumą būtų nepakankama. Pastaruoju metu daugelis tyrinėtojų mano, kad homoseksualumą lemia ir biologinės, ir sociologinės priežastys. Tačiau svarbios ir psichologinės teorijos.

Štai Z. Froidas atrado „aukso vidurį“ aiškindamas homoseksualumą – homoseksualumas nėra nieko gėdinga ir negali būti klasifikuojamas kaip liga. Lytinis potraukis tos pačios lyties asmeniui atsiranda dėl nesveikos įtakos asmenybės raidai. Z. Froidas teigė, kad homoseksualumas gali atsirasti kaip padarinys įvairių sunkumų, pereinant iš vienos raidos stadijos į kitą (5). Anot jo, visi kūdikiai yra homoseksualūs iš prigimties, o psichoseksualinė raida gali sustoti būdama tokios stadijos, kuri yra prieš heteroseksualinį vystymąsi, – tuomet vaikas bus homoseksualus. Homoseksualumą Z. Froidas aiškina nesugebėjimu įveikti Edipo komplekso. Moterų homoseksualumo šaknis jis įžvelgė santykiuose su tėvu: mergaitės trokšta išnešioti tėvo kūdikį ir jaučia neapykantą motinai. Tai įvardijama kaip „Elektros kompleksas“. Tačiau Froidas homoseksualumą aiškino labiau remdamasis vyrų patirtimi. Jis teigia, kad jeigu tėvo nėra arba jis yra pasyvus, berniukas nesugeba internalizuoti tvirto savo vyriškumo jausmo. Buvo atlikta įvairių tyrimų ir surinkta nemažai įrodymų, kad homoseksualūs vyrai vaikystėje turėjo dominuojančias motinas ir pasyvius tėvus. Tačiau ne visi žmonės, kuriems būdinga tokia vaikystės patirtis tampa homoseksualūs.

Esencializmo teorija teigia, kad seksualumas yra susijęs su biologija, o asmens seksualinė orientacija įsigali vaikystėje. Tačiau socialinio konstruktyvizmo teoretikai teigia, kad seksualumas yra sukurtas visuomenės ir kultūros, todėl seksualinis identitetas laikomas silpna ir nestabilia konstrukcija (14). Šį požiūrį palaiko ir viena iš feminizmo atstovių Barbara Smith. Ji teigia, kad homoseksualai nėra viena iš grupių, kurios identitetas aiškus nuo gimimo. Per atsiskleidimo procesą asmuo gali įgyti identitetą bet kuriuo gyvenimo momentu (1). Taigi pagal šią teoriją būtų lengviausia interpretuoti vaiko homoseksualioje šeimoje problemą. Jei svarbūs ne tik vaikystės, bet ir viso gyvenimo procesai, tuomet galima daryti prielaidą, kad vaiko seksualinei orientacijai turi įtakos ne vien šeima, bet ir žiniaskaida, draugai ir t. t. Čia būtų galima prisiminti ir simbolinio interakcionizmo etikečių teoriją, kuri teigia, kad prisitaikymas priklauso ne tiek nuo to, ką žmogus daro, bet nuo to, kaip į jo veiksmus reaguojama, tai yra vaiko prisitaikymą lemia ne homoseksualūs tėvai, o visuomenės reakcija ir stigmatizavimas. Žmogui priklijuota tam tikra etiketė veikia jo elgesį ir savęs vertinimą, imamos ignoruoti kitos savybės. Vaikas matomas tik kaip homoseksualios šeimos vaikas, ir paprastai tikima, kad jis irgi bus tokios pačios orientacijos.

Kad atsakytume į klausimą, ar homoseksualūs tėvai lemia vaiko seksualinę orientaciją ir kokią įtaką tai turi vaiko raidai, naudosimės mokslinės literatūros analize. Iš pradžių aptarsime įvairius tyrimus ir jų išvadas, paskui - homoseksualių ir heteroseksualių porų skirtumus, kurie padės suprasti, su kokiomis problemomis susiduria homoseksualių tėvų vaikai ir dėl ko jos kyla – ar dėl to, kad tėvai yra homoseksualūs, ar dėl visuomenės neigiamos reakcijos. Galiausiai aptarsime vedybų ir įvaikinimo klausimą, kadangi jis labai susijęs su vaiko reakcija į savo šeimą ir integracija.

Ilgą laiką vyravo nuomonė, kad augimas homoseksualioje šeimoje vaikui žalingas tiek psichologinei, tiek seksualinei vaiko raidai. Pagrindinis priešininkų argumentas – vaikams reikia abiejų lyčių kaip vaidmenų pavyzdžių, todėl neturėdamas vaidmens vaikas bus homoseksualus. Tačiau vis daugiau tyrinėtojų teigia, kad tokios nuomonės yra susidarytos iš tyrimų, pagrįstų išankstiniu nusistatymu. 1990 metais Sietle Julie Gottman atliktas tyrimas parodė, kad nėra jokių nepalankių psichologinių padarinių. Ji lygino dvi grupes: 35 vaikus, augintus lesbiečių mamų po skyrybų su tėvais, ir 35 heteroseksualios orientacijos moteris. Lesbiečių mamų vaikai buvo labiau linkę į homoseksualumą, tačiau Gottman teigia, kad tam įtakos turėjo tai, ar moteris turėjo partnerį, ar ne, o ne motinų seksualinė orientacija. Šią išvadą patvirtino ir Charlotte Petterson tyrimai. Palyginusi homoseksualių ir heteroseksualių tėvų vaikus, ji nenustatė nei socialinės, nei emocinės raidos skirtumo. Amerikos Psichologų Asociacija apibendrino įvairias studijas ir padarė išvadą, kad homoseksualių tėvų vaikai visiškai nesiskiria nuo heteroseksualių tėvų vaikų (9).

Tačiau tai, kad jų tėvai yra tos pačios lyties, neabejotinai sukelia tam tikrų sunkumų. Jei vaikų seksualinė orientacija nepriklauso nuo tėvų homoseksualumo, tuomet kyla klausimas, iš kur tuomet vaikas ima lyties vaidmens pavyzdį? 1981 metais atlikus tyrimą paaiškėjo, kad heteroseksualų ir lesbiečių vaikai nuo 6 iki 9 metų nesiskyrė pagal tai, kokius žaislus ar žaidimus jie renkasi, o stipriausią įtaką vaikams turėjo ne jų mamos, o žaidimo draugai. Iš to galima daryti išvadą, kad homoseksualūs tėvai nesukelia vaikui lyčių vaidmens sumaišties, lyčių modelius jis gali suprasti iš supančios aplinkos.

N. Benokraitis teigia, kad juo anksčiau vaikai apie tai sužino, tuo mažiau problemų jiems iškyla (2). Nors daugelis vaikų ir priima savo tėvus, kokie jie yra, tačiau paprastai laiko tai paslaptyje: nepasakoja apie tėvus savo draugams. “Kauno dienos” straipsnyje “Gyvenimas neįprastoje šeimoje” vaikai, kurie gyveno homoseksualioje šeimoje, prisipažįsta, kad slėpė tai nuo draugų, nes bijojo neigiamos visuomenės reakcijos, o jiems patiems tėvų homoseksualumas nesudarė labai daug problemų. Vaikinas, kurio tėvas yra gėjus, teigia: “Žmonėms atrodo, kad turėjau praeiti pragarą, kol susitaikiau su ta mintim apie tėvą. Man atrodo viskas normalu. Kas esi, tas esi: mano tėvas negali pasikeisti, o aš ir nenoriu”. 24 metų moteris, kurią augino dvi mamos, pasakoja: tai buvo mano šeima, mano normalus gyvenimas. Apie jos seksualinę pusę net nenorėjau žinoti” (8). Tėvai, patys susidūrę su panašiomis problemomis, gali padėti vaikui jas įveikti. Vaikai susitaiko su tuo, kad jų šeima yra kitokia, lygiai kaip ir vaikai iš kitų mažumų šeimų, pavyzdžiui, religinių mažumų ar skirtingos rasės šeimų (24).

Taigi paprastai vaikai priima savo tėvus, ir problemų kelia ne tėvų homoseksualumas, bet visuomenės reakcija: ar ji toleruoja kitos orientacijos žmones, ar vertinant homoseksualumą remiamasi įvairiais mitais, kurie trukdo tiek patiems homoseksualams, tiek jų vaikams integruotis į visuomenę. Tačiau patys homoseksualai teigia, kad “mes esam visai tokie pat kaip ir jūs”. Daugeliu aspektų homoseksualios ir heteroseksualios šeimos yra išties panašios: tėvai uždirba pinigus, šeimos susiduria su įprastais gyvenimo sunkumais ir turi ieškoti problemų sprendimo būdų, tačiau reikėtų aptarti ir skirtumus, kurie gali būti svarbūs vaiko raidai (2).

1. Homoseksualai yra laisvi kurti naujas santykių formas, jų nevaržo lyties vaidmenų apribojimai. Taigi homoseksualios poros gali pabrėžti savo išskirtinumą, kadangi jos yra už dominuojančios grupės ribų. Kaip teigia vienas gėjus, “tu esi pakraštyje, taigi tu turi daugiau erdvės būti tuo, kuo tu esi. <…> Tu gali kurti savo tradicijas” (7). Tačiau tai labai priklauso nuo amžiaus, lyties, klasės: pavyzdžiui, darbininkų klasės gėjų pora iš kaimo vietovės jausis visiškai kitaip nei gėjų pora iš San Fransisko, kur plačiai diskutuojamas įvaikinimo klausimas. Be to, negalime netasižvelgti ir į individualias poros savybes. Kai kas homosekualumą gali priimti kaip mados dalyką siekiant patraukti aplinkinių dėmesį ar išpopuliarėti (pavyzdžiui, muzikos žvaigždės). Vis dėto dažniausiai gėjų šeimos yra idealistiškai apibrėžiamos kaip laisvai pasirinktos.

2. Homoseksuali šeima dėl savo orientacijos gali netekti giminių ir artimųjų paramos. Taigi pora gali išgyventi nusivylimą ir liūdesį. Šiuo atveju svarbu paminėti identifikavimosi su biologine ir pasirinkta šeima opoziciją. Dauguma gėjų ir lesbiečių savo šeimos narius įvardija kaip tuos, kurie yra visada šalia, ir tu gali tikėtis tiek emocinės, tiek finansinės jų paramos. Taigi nors daugelis šeimų pabrėžia, kad pasirinkta šeima pakeičia biologinę, vis dėlto galima išgirsti kad ir tokią nuomonę: “visada bus tuščia vieta, kur turėtų būti kraujo ryšiais susieta šeima” (17).

3. Namai tampa vienintelė privati vieta, vienintelė prieglauda, kur pora gali jaustis nediskriminuojama. Seksualumas paprastai siejamas su privatumu, ir heteroseksualumas tampa nepastebimas viešoje sferoje. Tačiau tyrimai rodo, kad dauguma respondentų nėra priešiški homoseksualistams, kol jie nerodo savo seksualinės orientacijos viešai (7). Taigi gėjumi ar lesbiete galima būti tik specifinėse erdvėse arba vietose (gėjų baruose, įvairiuose klubuose ir privačioje namų erdvėje). Dažnai homoseksualūs žmonės tampa ne tik diskriminacijos, bet ir prievartos aukomis. 92 % lesbiečių ir gėjų teigia, kad yra patyrę grasinimus ir gąsdinimus, 24 % teigia buvę fiziškai užpulti dėl savo seksualinės orientacijos. Moterys lesbietės dažnai tampa seksualinės prievartos aukomis.

4. Tų pačių lyčių santykiai yra labiau pagrįsti lankstumu, lygiateisišku sprendimų priėmimu ir lygybe. Kadangi jie neturi vaidmens modelių pavyzdžių, patys gali kurti lanksčias santykių formas. Gėjų porose paprastai didesnę galią turi vyresnis partneris, o lesbietės, kadangi jos buvo socializuotos kaip moterys, yra linkusios pabrėžti lygybės svarbą, artumą ir intymumą. Palyginti su heteroseksualiais tėvais, daugelis homoseksualių tėvų pabrėžia verbalinį ryšį su vaikais. Be to, “jie labiau reaguoja į vaiko poreikius ir dažniau dalyvauja vaiko užsiėmimuose” (2).

Aišku, būtų galima rasti ir daugiau heteroseksualių ir homoseksualių šeimų skirtumų. Čia paminėjome tik pagrindinius, galinčius turėti įtakos vaiko raidai. Kaip matome, daugiausia problemų, susijusių su skirtingos seksualinės orientacijos šeimomis, gali kilti dėl visuomenės reakcijos: draugų ir giminių paramos netekimo, diskriminacijos ir prievartos, stigmatizacijos. Tačiau skirtumai, nesusiję su visuomenės reakcija, gali teikti netgi pranašumų: nesant tradicinių vaidmenų santykiai yra laisvesni, tėvai priima sprendimus lygiateisiškai, labiau įsitraukia į bendrą veiklą su vaikais labiau reaguoja į vaiko poreikius. Be to, tėvai griežčiau vertina vaikų elgesį, todėl vaikai turi stipresnį atsakomybės jausmą, mažiau elgesio problemų.

Teisė į privatų gyvenimą iš dalies pripažįstama Europos komisijos ir Europos teismo: individas turi būti apgintas nuo neteisėto kišimosi į jo privačią erdvę ir autonomiją. Be teisės į šeimos gyvenimą, namus, ginamas individo identitetas, integralumas, autonomija, asmeniniai ryšiai ir seksualumas (17). Tačiau teisė į lesbiečių ir gėjų šeimos gyvenimą nėra pripažinta Europos komisijos ir Europos teismo. Pagal šią komisiją, šeima susideda iš vyro, moter ir jų biologinių ar įvaikintų vaikų (8(1) straipsnis). Taigi gėjų ir lesbiečių poros neatitinka šeimos sąvokos, nors jau kurį laiką nevedybiniai ryšiai buvo pripažįstami kaip šeimos tipai: brolių ir seserų, kitų giminių, tėvų su vaiku, gimusiu ne santuokoje ar po skyrybų, poligaminiai santykiai. Tačiau gėjų ir lesbiečių sąvoka paprastai vartojama daug siauriau. 1992 metais olandų gėjų poros prašymas suteikti jiems tėvystės teises buvo atmestas argumentuojant, kad šeimos sąvoka negali būti suprantama taip plačiai. Vis dėlto nuo to laiko daugelyje šalių gėjų ir lesbiečių judėjimai nemažai pasiekė: partnerystės įstatymas yra priimtas Danijoje (1989), Norvegijoje (1993), Švedijoje (1994), Grenlandijoje (1996), Islandijoje (1996), Olandijoje (1997). Suomijoje, praėjus 4 mėnesiams nuo įstatymo, leidžiančio įteisinti homoseksualų santuoką, užregistruotos 208 poros. Taigi šeimos samprata Europoje kinta labai sparčiai. Tačiau kokia padėtis Lietuvoje?

Lietuvos šeimos ir santuokos kodekse nėra užuominų apie registruotą partnerystę, partnerių atsakomybę, teises ir pareigas ar galimybę lesbietėms naudotis dirbtiniu apvaisinimu ar įvaikinti vaiką. Mokyklose kalbama tik apie heteroseksualią šeimą. Homoseksualams priskiriami visi įmanomi lytiniai iškrypimai, kuriuos dabartinis mokslas yra paneigęs. Lietuvos Aukščiausio Teismo teisėjas V. Mikelėnas tvirtino, kad “reikės palaukti mažiausiai 10 metų, kol Lietuvoje bus galima pradėti diskusijas apie gėjų santuokas”. Šiuo metu mažumų teisėmis Lietuvoje domisi Europos Parlamentas bei JAV Kongresas (3). Ataskaitose apie žmogaus teisių apsaugą pasaulyje rašoma, kad Lietuvos baudžiamajame kodekse įteisinta gėjų diskriminacija ir naujame kodekse ji vėl bus įteisinta – vienas jo straipsnis skelbia, kad vienalytės santuokos šalyje draudžiamos (23). 2003 metų gegužės 1 d. įsigalios naujasis Baudžiamasis kodeksas, kuris panaikins 122 straipsnį pavadinimu “Vyro lytinis santykiavimas su vyru” – šis straipsnis numato laisvės atėmimą iki 8 metų už vyrų santykiavimą iki 18 metų. Be to, šių metų balandžio 11 d. pasirašytas projektas dėl lygių galimybių plėtros Lietuvoje. Šiuo projektu siekiama skatinti toleranciją įvairiais pagrindais ir mažinti diskriminacijos formas. Taigi mūsų šalyje jau daroma pažanga teisės srityje ginant homoseksualios orientacijos asmenis, tačiau kada visuomenė liausis žiūrėjusi į juos kaip į iškrypėlius, neaišku.

Bandant aiškinti homoseksualumą, kuriamos įvairios teorijos. Pagal biologinį modelį, homoseksualumas yra susijęs su hormonais ir genetika, Z. Froido teorija pabrėžia dominuojančių tėvų svarbą vaiko homoseksualumui formuotis, taip pat perėjimo iš vieno tarpsnio į kitą sunkumus. Dažnai aiškinant homoseksualumą pasitelkiamos įvairios teorijos, tačiau šiame straipsnyje iškeltoms hipotezėms patvirtinti geriausiai tinka feminizmo teorija, kuri homoseksualumą aiškina kaip socialiai konstruojamą: svarbi yra ne tik vaikystės, bet ir viso žmogaus gyvenimo patirtis.

Apžvelgus įvairius tyrimus ir mokslininkų išvadas, abi hipotezės pasitvirtina: vaiko buvimas homoseksualioje šeimoje nelemia jo psichologinės raidos, tai taip neturi įtakos jo seksualinei orientacijai. Tokiam vaikui daugiausia problemų kyla ne dėl to, kad jo tėvai yra homoseksualios orientacijos, bet dėlto, kad visuomenės požiūris į homoseksualumą yra neigiamas. Išsiaiškinus homoseksualių ir heteroseksualių šeimų skirtumus, paaiškėjo, kad homoseksualūs tėvai gali turėti netgi teigiamos įtakos: tokiose šeimose augantys vaikai kelia mažiau elgesio problemų, jie yra atsakingesni.

1. Abelove, H., Barb M.A., Hapleris D.H. The Lesbian and Gay Studies. New York: Routlege, 1993.

2. Benokraitis, N. Marriages and Families. New Jersey: Prentice Hall, 1999.

3. Čerkauskaitė, M. Kaip Lietuva priima seksualines mažumas?// Vakaro žinios, 2000 vasario 4.

4. Dimbelis, S. Stereotipų amžius ir netipiška seksualinė orientacija, Feminizmas, visuomenė, kultūra. Vilnius: VU leidykla, 1999.

5. Dollimore, J. Sexual Dissidence. Oxford: Clarendon Press, 1991.

6. Duberman. M. A Queer World. NY: New York University Press,1997.

7. Duncan, N. Body Space. London and New York: Routlege, 1996.

8. Gyvenimas neįprastoje šeimoje// Kauno diena, 2002, spalio 28.

9.Goleman, D. Growing up in a Gay Home, A.S. Skolnick ir J.H. Skolnick (red.). Family in Transition. New York: HarperCollins College Publishers, 1994.

10. Gross, L., Woods, J.D. Columbia Reader of Lesbians and Gay Man in Media, Society and Politics. New York: Columbia University Press, 1999;

11. Jonušienė, D. Gėjai ir lesbietės bijo viešumos// Veidas, 1998, spalio 8-14, Nr 41.

12. Kastys, J. Slepiamas gyvenimas// Lietuvos sveikata, 2002, rugpj.1-7.

13. Kraševskienė, K. Santuoka yra gyvybės perdavimo reikalas// Caritas, 1995, Nr 6.

14. Koivunen, A., Liljestrom, M. Sprendžiamieji žodžiai.10 žingsnių feminizmo link. Vilnius: Tyto Alba, 1998.

15. Mikalajūnaitė, R. Homofobija ir negatyvūs mitai apie seksualines mažumas, Feminizmas, visuomenė, kultūra. Vilnius: VU leidykla, 2001.

16. Mondimore, F.M. Homoseksualumo prigimties istorija. Vilnius: Eugrimas, 2000.

17. Nardi P.M., Schneider, B.E. Social Perspective in Lesbian and Gay Studies. London and New York: Routlege, 1998.

18. Norton, R. The Myth of the Modern Homosexual Queer History and the Search for Cultural Unity. London and New York: Routlege, 1998.

19. Ruitenbeek, H.M. The Problem of Homosexuality in Modern Society. NY: New York University Press, 1963.

20. Skolnick, J. H. Family in Transition. New York: HarperCollins College Publishers, 1994.

21. Tereškinas, A. Vieši gyvenimai, intymios erdvės: kūnas, viešumas, fantazija šiuolaikinėje Lietuvoje. Vilnius: Baltos lankos, 2002.

22. Wintemute, R. Sexual Orietation and Human Rights. New York: Oxford University Press, 1995.