Antroji feminizmo banga ypatinga tuo, kad vos pasirodžiusius svarbiausius įvairių sričių ir pakraipų feminizmo darbus pačios feministės veikiai ėmėsi metakritiškai įvertinti. Taip pasielgė ir amerikietė socialinės bei politinės etikos profesorė Jean Bethke Elstain knygoje Public Man, Private Woman (1 leid. 1981). Ši studija sudaryta iš dviejų dalių. Pirmoji – „Viešumo ir privatumo vaizdiniai Vakarų politinėse teorijose“ - iš feminizmo pozicijų žvelgia į socialines ir politines teorijas nuo antikos iki  Karlo Marxo, o antroji – „Šiuolaikiniai viešumo ir privatumo vaizdiniai: Kritinė moterų ir politikos teorija“ -  aptaria feministinės minties indėlį. Autorė pati teigia, jog

Kai kam gali atrodyti neprotinga šiuolaikines feministes analizuoti taip pat rimtai ir detaliai, kaip aš nagrinėju “didžiuosius“. Kita vertus, bus feministiškai nusiteikusių skaitytojų, kurių nepavyks įtikinti, kad „patriarchaliniai teoretikai“ apskritai nusipelno palankaus aptarimo. Aš nenustebsiu, jeigu susilauksiu tokios dvejopos kritikos [...]. (p. 13)  

 

Kadangi knygos rašymo metu patriarchalinės nuostatos dar vis atrodė lengvai nušvilpiamos, o abi pusės („patriarchato“ ir „feminisčių“) buvo itin susipriešinusios, suprantamas autorės nuogąstavimas. Nusistovėjus santykinei ramybei (kitų autorių, kaip antai Susan Faludi nuomone, - išgyvenant atžangos, konservatyvios reakcijos į 7-8-ajame praėjusio amžiaus dešimtmečio feminizmo pergales laiką), nebėra ir intelektualinės įtampos, veržliai stūmusios feministinę mintį. Autorė apsibrėžia, jog mąsto „iš politikės teoretikės, kurią paveikė daugiau kaip penkiolika metų trukęs dalyvavimas feministiniame judėjime“, pozicijų.  Ji pripažįsta, kad „Ir feministes jaudina viešumo-privatumo dilema: iš tiesų tai yra feministinės veiklos šerdis“ (p. 16). Su antrosios bangos feministėmis Bethke Elstain sieja ne tik dėmesys istorinei lyčių viešumo/privatumo perskyrai, bet ir užmojis į knygą suspausti daugiau nei 2 tūkstantmečių minties istoriją, taip pat platūs apibendrinimai, dėl kurių neišvengiama paviršutiniškumo, poleminis įkarštis.

 

Palikdama nuošaly „didžiuosius“, stabtelėsiu ties antrąja knygos dalimi, kurioje aptariamos svarbiausios autorės išskirtos feminizmo srovės – radikalusis („Tai, kas asmeniška, yra politiška“), liberalusis („kodėl moteris negali būti panašesnė į vyrą?“), marksistinis („kodėl moteris negali būti panašesnė į proletarą?“), psichoanalitinis. Radikalusis feminizmas autorei nepriimtinas dar ir dėl to, kad didžiumoje jo veikalų, bent jau Bethe Elstain aptariamų, yra per daug poetinio polėkio, utopijos, per mažai racionalių ateities projektų. Tačiau itin retas lietuvių skaitytojas yra juos skaitęs „anuo laiku“, kai tos knygos buvo parašytos. O jos atspindi pakilią 1970-ųjų dvasią ir jų poetinis užmojis reiškė sąmoningą pastangą atmesti metodą (kaip teigė teologė Mary Daly knygoje Už Dievo Tėvo, įvykdyti Metodicidą, deicido formą), akademinį diskursą kaip neapimančius moters problemų. Moterų (juoba lyčių studijų) tuomet dar nebuvo. Todėl suprantama, kad Bethke Elstain neranda to, ko ieško. Avangardo sąjūdžiai dažnai, ypač iš laiko perspektyvos,  atrodo „pernelyg“ – drąsūs, neprotingi, vienpusiški, kategoriški etc.,  - bet jų poveikis minties slinkčiai neabejotinas. Rašomojo meto nuostatas atspindi ir skyrius apie psichoanalizę. 8-9-ojo dešimtmečių sankirtoje feminizmas buvo dar tik bepradedąs atsisakyti pradinio kategoriško jos atmetimo. Dar tik kilo atskiras jo sparnas, vadinamasis prancūziškas feminizmas, kuris iš esmės susijęs su psichoanalize (ir postmodernizmu). Autorė kritikuoja liberalųjį feminizmą, kad jis tariasi ginąs „visų moterų“ reikalus: „O klasės ir rasės problemos?“. Jau pasirodžius pirmajam šios knygos leidimui, monolitiškas feminizmas suskilo – kaip tik visų pirma dėl spalvotųjų (taip pat lesbiečių ir kitų grupių) nepasitenkinimo.

 

Yra bent pora aspektų, kurie autorei nepriimtini visuose feminizmuose: moterų laikymas aukomis (viktimizacija; „visa vargų litanija“, - rašo ji apie Betty Friedan) ir neigiamas dalies to meto feminisčių požiūris į motinystę ir šeimą. Prieš 3 dešimtmečius Bethke Elstain knyga turėjo atrodyti toliaregiška: feministinė mintis  dažnai pasuko tais keliais, kuriuos ji formulavo šeštajame II dalies skyriuje „Kritinė moterų ir politikos teorija: Viešumo ir privatumo rekonstravimas“:

 

Aš čia raginu reabilituoti kasdienį gyvenimą, pripažinti jo džiaugsmus ir nemalonumus, jo vertybes ir siekius ir jo vietą žmogaus tapsmo procese. [..] Pasaulis, kuriame nieko negalima nuslėpt, pasaulis „be šešėlių“, kaip reikalavo naciai, be jokių slėptuvių, prieglobsčių, paguodos, alternatyvos viešosios sferos jėgai yra pasaulis, skatinantis barbariškumą arba sterilumą, arba ir viena, ir kita. Pasak Helene Cixous, moterų“ politinis reikalas“ turi būti “rūpintis tuo, kas atrodo nesvarbu, nereikšminga, gerai žinoma, pažįstama...“  (p. 352-3) .

 

Šiandien akivaizdu, jog svarbiausias antrosios feminizmo bangos pasiekimas  - išaugęs moterų dalyvavimas viešajame gyvenime (liberalių feminisčių siekis) ir tradicinės privačios sferos svarbos pripažinimas (radikalių feminisčių siekis). Taip tarsi iš abiejų pusių buvo susilpninta viešo-privataus perskyra, pakeitusi ir vyrų gyvenimą.               

 

Knygos vertimas, bent iš pirmo žvilgsnio, sklandus, - tai vertėjos nuopelnas, bet drauge ir liudijimas, jog lyčių studijos lietuviškai jau prabyla nebe „medine kalba“. Visada yra smulkmenų, dėl kurių galima ginčytis: kodėl atsisakyta tiesiai šviesiai Public Man, Private Woman versti Viešas vyras, privati moteris?);  kodėl draugės, su kuriomis autorė lankė savimonės ugdymo grupę (gražiau nei įsigalėjęs pažodinis vertimas sąmoningumo kėlimo grupė), vadinamos piligrimais, o ne piligrimėmis, kodėl Daly veikalas Gyn/Ecology verčiamas kaip Moterų ekologija, o ne Gin/ekologija (abu žodžiai – ginekologija ir ekologija - graikiškos kilmės), neišsaugant originalo dvigubos prasmės (Daly, rašydama apie „moterų ekologiją“, aptaria ir ginekologiją)...  Ir t.t.