Pradedant nagrinėti smurto prieš moteris sampratą, reikia paminėti, kad jis gali būti suprantamas plačiąja ir siaurąja prasme. Teisinėje literatūroje nėra labai tikslaus  apibrėžimo. Smurtas plačiąja prasme suprantamas kaip fizinė, psichologinė, seksualinė prievarta, žmogaus nepriežiūra. Fizinis smurtas - tai gali būti prievarta prieš asmenį, pasireiškianti mušimu, stumdymu, smaugimu, sužeidimu - kūno sužalojimais, nužudymais. Psichologinis, emocinis smurtas dažnai susijęs su fizine prievarta. Įžeidžiančiais žodžiais, pastabomis, grasinimais, draudimais, gąsdinimais siekiama asmenį įskaudinti, įbauginti, priversti suvokti priklausomybę nuo skriaudėjo. Grasinimai, kaip psichologinis smurtas, naudojami tam, kad nuslopinti galimą aukos pasipriešinimą. Tyrimai rodo, kad smurto baimė riboja moterų veiksmus, laisvę, daro įtaką jų išvaizdai, apsirengimui. Šią smurto rūšį patiria daugiausiai moterų. Kita smurto rūšimi gali būti lytinis (seksualinis) smurtas, kuris gali pasireikšti labai įvairiomis  formomis.

 

Bet koks smurtas turi būti teisiškai įvertintas – kvalifikuotas. Konstitucijos 21 straipsnis įtvirtina visuotinai pripažintą žmogaus teisę į asmens neliečiamybę. Draudžiama žmogų kankinti, žaloti, žeminti jo orumą, žiauriai su juo elgtis. Kartu Konstitucijos 22 straipsnis numato, jog žmogaus privatus gyvenimas neliečiamas. Įstatymas ir teismas saugo, kad niekas nepatirtų savavališko ar neteisėto kišimosi į jo asmeninį ir šeimyninį gyvenimą, kėsinimosi į jo garbę bei orumą. Konstitucija yra tiesioginio taikymo aktas, todėl juo galime remtis, gindami pažeistas teises. Aukščiau pateiktos Konstitucijos nuostatos uždraudžia smurtą ir garantuoja privataus gyvenimo apsaugą. Todėl smurtas šeimoje nėra taip pastebimas kaip visuomeninis smurtas ir yra daug sunkiau tiriamas.

 

Žiaurus elgesys, grasinimas panaudoti jėgą ir jos naudojimas neturi likti nenubaustas. Ne visada būtina taikyti griežtas bausmes, gal būt kartais pakaktų visuomeninio poveikio priemonės. Svarbiausias tikslas turėtų būti ne vien nubausti kaltininką, o stengtis šalinti problemos priežastis ir atlyginti padarytą skriaudą. Smurtas buityje yra žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių pažeidimas. Kartu negalima teigti, jog Lietuvos Respublikos įstatymai neuždraudžia smurto. Tačiau nėra specialiųjų normų, kurios numatytų atsakomybę tik už smurtą prieš moteris, nors buitinio smurto aukomis dažniausia yra moterys[1]. Įstatymais numačius skirtingą lyčių padėtį, tai netgi galima būtų traktuoti kaip lygių galimybių pažeidimu (pagal LR Moterų ir vyrų lygių galimybių įstatymo str. 3).

 

Lietuvoje nelabai suprantama ir retai įvardinama tokia smurto rūšis - kaip ekonominis smurtas. Tradiciškai mąstančioje patriarchalinėje visuomenėje namų ūkis tvarkymas yra laikomas moters veiklos sritimi. Tačiau vyras kontroliuoja šeimos išlaidas. Pagal Statistikos departamento duomenis moterų vidutinis darbo užmokestis sudaro 82,2 proc. vidutinio vyrų darbo užmokesčio. Moterys, kai vyras nesuteikia šeimai reikiamos finansinės paramos, tampa ekonomiškai nuo vyro priklausomomis. Taip gali būti ribojama moters laisvė; ji negali palikti smurtaujančio vyro, nes viena nepajėgia ekonomiškai išlaikyti savęs ir vaikų. Lietuvoje nėra pakankamai valstybės remiamų socialinių programų, kurios padėtų išnaudojamai namuose moteriai būti ekonomiškai nepriklausoma, susirasti darbą ir gyvenamąjį plotą. Vilniuje veikia Motinos ir vaiko pensionas, kuris yra išlaikomas Vilniaus miesto savivaldybės. Moterų krizių centrai, teikiantys smurtą patyrusioms moterims laikiną prieglobstį ir pagalbą, veikia Kaune, Šiauliuose, Klaipėdoje. Tai neretai yra nevyriausybinių organizacijų iniciatyvos.

 

Įvairiose diskusijose pasigirsta nuomonių dėl Lietuvos įstatymų netobulumo, sprendžiant šeiminio ir, apskritai, smurto prieš moteris problemas. Tikslaus šeiminio smurto apibrėžimo nerasime teisės aktuose. Skirtingai nuo šeiminio smurto sampratos, smurtas vykstantis visuomenėje, turbūt daugeliui aiškiau suprantamas. Smurtas visuomenėje - tai fizinė, psichologinė, seksualinė prievarta, kurią nukentėjusysis patiria ne šeimoje, o visuomeniniame gyvenime[2]. Kaip mes žinome, nors LR įstatymai ir draudžia smurtą, tačiau nėra specialių teisinių normų, numatančių atsakomybę už šeiminį smurtą. Kalbėdami apie smurtą, kurį moteris patiria įvairiose visuomeninio gyvenimo sferose, turėtume prisiminti mums gerai žinomus nusikaltimus, t.y. nužudymus (LR BK 104, 105, 106 ir kt. str.),  kūno sužalojimus  (LR BK 111, 112, 116 str.),  fizinį smurtą (LR BK 117 str.), išžaginimus (LR BK 118 str.). Vis tik, manau, jog šiuo atveju kalti ne netobuli įstatymai. Svarbus teisėsaugos ir kitų institucijų, privalančių spręsti šią problemą, pareigūnų nekvalifikuotumas ir neretai nenoras kištis į privataus gyvenimo sferą. Galima drąsiai teigti, jog šiuo  metu Lietuvoje yra pakankama įstatyminė bazė, leidžianti užkirsti kelią tiek šeiminiam, tiek, apskritai, smurtui prieš moteris. Manau, kad didžioji dalis teisininkų sutiktų, jog šiuo metu galiojantis LR BK, kuriame yra straipsniai, numatantys atsakomybę už tyčinius nužudymus (104, 105, 107 str.), tyčinius įvairaus sunkumo kūno sužalojimus (111, 112, 116 str.), fizinį smurtą ir kankinimus (117 str.), lytinius nusikaltimus (118, 119 str.) yra pakankami tiksliai suformuluoti ir, kaip rodo praktika, sėkmingai gali būti taikomi ir smurtautojams prieš moteris. Aktualu akcentuoti, kad moterų patirtas smurtas šeimoje paprastas susijęs ir su pačių moterų nenoru kelti privataus kaltinimo bylas. Moterims, patyrusioms įvairių smurtautojų fizinį smurtą, dažniausiai konstatuojami lengvi kūno sužalojimai, nesukėlę arba sukėlę trumpalaikius sveikatos sutrikimus. Kaip žinia, LR įstatymai numato, jog baudžiamosios bylos pagal šiuos straipsnius keliamos tik tokiais atvejais, kai yra nukentėjusiojo (o šiuo atveju, nukentėjusiosios) skundas/pareiškimas. Praktikoje tokios bylos vadinamos privataus kaltinimo bylomis. Iš pirmo žvilgsnio, gali atrodyti, jog viskas labai aišku ir paprasta. Deja, šeiminio smurto atveju, susiduriame su labai rimta problema. Moterys neretai bijo kreiptis pagalbos į teisėsaugos institucijas, nes šiuo atveju reikia lyg ir pačioms rodyti iniciatyvą, kad smurtautojas būtų nubaustas. Jos pačios turi nuspręsti, kaip pasielgti. Jei nukentėjusiosios kreipiasi į teisėsaugos institucijas, tai neretai po kurio laiko nusprendžia  iš baimės ar kitų priežasčių atleisti smurtautojui, tikėdamos, kad tai nepasikartos. Dėl tokių atvejų daugėjimo, visuomenė ir įvairios institucijos susidarė neigiamą požiūrį į šią problemą. Įvairiose seminaruose, skirtuose nagrinėti šeiminio smurto paplitimą Lietuvoje, gan dažnai pasigirsta pačių teisėsaugos darbuotojų nuomonių, jog dabar egzistuojanti kreipimosi į teismą su privačiu kaltinimu dėl tyčinio lengvo kūno sužalojimo (116 str.) bei smūgių sudavimo ir žiauraus kankinimo (117 str.) tvarka, nėra priimtina, kai kalba eina apie šeiminį smurtą. Dažnai moteris yra smurtautojo grasinimais, šantažu ir kt. veiksmais  priverčiama atsisakyti savo kaltinimų. Manoma, kad daug efektyviau būtų galima kovoti su šia problema, jei baudžiamoji byla galėtų būti keliama, paaiškėjus šeiminio smurto faktui, kaip ir yra, nustačius, kad aukai, pvz., padarytas tyčinis sunkus kūno sužalojimas. Tai leistų moterims jaustis saugesnėms, o tuo pačiu ir nors truputį tramdytų pačius smurtautojus, nes šiuo metu, jie neretai, sistemingai skriaudžia šeimos narius, nepadarydami šiems sunkesnių kūno sužalojimų.Tokiu būdu auka pati bijodama kreiptis pagalbos, nesulaukia ir jokios paramos iš teisėsaugos institucijų, nes lyg ir pats įstatymas įpareigoja auką pačią spręsti savas problemas.

 

Beveik visais atvejais šeiminio smurto aukomis tampa moterys ir/ arba vaikai. Nagrinėti šeiminio smurto problemas ypač svarbu ir dėl to, jog aukomis tapusios moterys dažniausiai yra nepajėgios apsaugoti nuo jo ir savo vaikus. Kaip rodo praktika, neretai nuo šeiminio smurto kartu su motina kenčia ir vaikai. Be abejo, negalima teigti, jog vyrai netampa šeiminio smurto aukomis; tačiau tai yra gan reti atvejai ir ne vien todėl, kad jie paprastai fiziškai stipresni, bet ir dėl įvairių socialinių priežasčių.

 

Vis tik galima išskirti vieną LR BK straipsnį, kuriame tiksliai apibrėžiama auka, t.y. LR BK 105 str. 3 d., kuri kaip sunkinančią aplinkybę nurodo nėščios moters nužudymą.  Dar vienas LR BK straipsnis, t.y. 119 str., numato baudžiamąją atsakomybę už prispyrimą moteries lytiškai santykiauti ar kitokia forma tenkinti lytinę aistrą, jeigu tai padarė asmuo, nuo kurio moteris yra materialiai ar tarnybiškai priklausoma. Tačiau daugiausiai problemų teisėsaugos institucijoms, pareigūnams sukelia ne šių minėtų straipsnių taikymas, o LR BK 116  ir 117 str. Kaip bus matyti iš žemiau pateikto tyrimo rezultatų,

Norėtųsi detaliau aptarti keletą Baudžiamojo kodekso straipsnių, draudžiančių smurtą. Taip pat pateikti naujai priimto (2000 m. rugsėjo 26 d.) Baudžiamojo kodekso, kuris įsigalios nuo 2003 m. sausio 1 d., nuostatas.

 

Baustinas yra smūgių sudavimas ir žiaurus kankinimas (BK 117 str.). Tyčinis smūgio sudavimas ar kitoks smūgio veiksmas, sukėlęs fizinį skausmą, baudžiamas pataisos darbais iki 1 metų arba bauda, arba skiriama visuomeninio poveikio priemonė. Tyčinis smūgio sudavimas – tai mušimas, siekiant sukelti fizinį skausmą, vienkartinis ar pasikartojantis, pvz., smogiant ranka, spiriant ar suduodant kitu buku daiktu, arba spaudžiant, stumiant, tempiant, laužiant ir pan. Sistemingas (kai kaltininkas tam pačiam asmeniui suduoda ne mažiau kaip 3 smūgius per neilgą laikotarpį) arba kitokie žiaurūs smurto veiksmai baudžiami laisvės atėmimu iki 1 metų. Žiaurus kankinimas - tai ilgai trunkantis mušimas ir kiti smurto veiksmai, kuriais nukentėjusiajam sukeliamos didelės fizinės kančios. Kaltininkas (asmuo nuo 16 metų) supranta savo veiklą, numato pasekmes ir jų nori ar nenori, bet leidžia sąmoningai joms kilti. Smūgių sudavimas kvalifikuojamas tik tais atvejais, kai nesutrikdo nukentėjusiojo normalaus organų funkcionavimo ir nepalieka matomų žymių. Todėl juos nustato ne medikai, o teisėsaugos  institucijos. Šios bylos keliamos tik dėl nukentėjusiojo skundo.

 

Naujojo Baudžiamojo kodekso 140 straipsnį - Fizinio skausmo sukėlimas ar nežymus sveikatos sutrikdymas - tas, kas mušdamas ar kitaip smurtaudamas sukėlė žmogui fizinį skausmą arba nežymiai jį sužalojo ar trumpam susargdino, baudžiamas viešaisiais darbais arba laisvės apribojimu, arba areštu, arba laisvės atėmimu iki vienerių metų. Tas, kas šio straipsnio 1 dalyje nurodytą veiką padarė mažamečiui arba kankindamas nukentėjusį asmenį, baudžiamas laisvės atėmimu iki dvejų metų.

 

Tyčinis lengvas kūno sužalojimas (BK 116 str.), nesukėlęs sveikatos sutrikimo, baudžiamas laisvės atėmimu iki 6 mėn. arba pataisos darbais iki 1 metų, arba bauda, arba skiriama visuomeninio poveikio priemonė. Nesukėlęs sveikatos sutrikimo – tai toks kūno sužalojimas, kai padaromi tik išviršiniai, greitai gyjantys kūno audinių sužalojimai – nubrozdinimai, kraujosrūvos, nedidelės negilios žaizdos ir kt., arba susergama ne ilgiau kaip 6 dienoms, nepatiriant darbingumo sumažėjimo. Ta pati veika, sukėlusi trumpalaikį (ne ilgesnį kaip 20 dienų) sveikatos sutrikimą arba nežymų pastovų sveikatos sutrikimą (bendrojo darbingumo netekimas iki 10%) baudžiama laisvės atėmimu iki 1 metų arba pataisos darbais iki 1 metų. Šios bylos taip pat keliamos tik gavus nukentėjusiojo skundą.

Tokio pobūdžio bylose kaltinimo teisė, nagrinėjant bylą teisme, priklauso nukentėjusiajam ir byla turi būti nutraukiama, jeigu nukentėjusysis susitaiko su kaltinamuoju ir nutraukiama susitaikius iki teismo išėjimo į pasitarimo kambarį.

 

Sunkus kūno sužalojimas ir žiaurus kankinimo (BK 111 str.) – kai netenkama ne mažiau kaip 1/3 darbingumo, taip pat nepataisomas veido subjaurojimas baudžiamas laisvės atėmimu nuo 2 iki 7 metų.

 

Pagal naujojo BK 138 straipsnį - Nesunkus sveikatos sutrikdymas - tas, kas sužalojo ar susargdino žmogų, jeigu dėl to nukentėjęs asmuo prarado nedidelę dalį profesinio ar bendro darbingumo arba ilgai sirgo, bet jam nebuvo BK 135 straipsnio 1 dalyje nurodytų [sunkių] padarinių, baudžiamas laisvės apribojimu arba areštu, arba laisvės atėmimu iki trejų metų. Tas, kas nesunkiai sužalojo ar susargdino mažametį; bejėgiškos būklės žmogų; savo motiną, tėvą ar vaiką; nėščią moterį; du ar daugiau žmonių; kankindamas ar kitaip itin žiauriai; kitų žmonių gyvybei pavojingu būdu; dėl chuliganiškų paskatų; dėl savanaudiškų paskatų; dėl nukentėjusio asmens tarnybos ar piliečio pareigų vykdymo; siekdamas nuslėpti kitą nusikaltimą; siekdamas įgyti nukentėjusio asmens organą ar audinį transplantavimui, - baudžiamas laisvės atėmimu iki penkerių metų.

 

Tyčinis apysunkis kūno sužalojimas (BK 112 str.) – kai nesukeliamos BK 111 str. numatytos pasekmės, bet sukeliamas ilgalaikis (ilgiau kaip 3 savaites) kurio nors organo funkcijų sutrikimas arba kitoks ilgalaikis sveikatos sutrikimas, taip pat žymus pastovus ne mažesnis kaip 1/3 bendrojo darbingumo netekimas. Tai baudžiama laisvės atėmimu iki 4 metų arba pataisos darbais iki 2 metų.

 

Tyčinis sunkus kūno sužalojimas (BK 111 str.) – tai žmogaus kūno sužalojimas, užkrėtimas liga ar kitoks susargdinimas, pavojingas gyvybei arba sukėlęs regėjimo, girdėjimo ar kurio nors kito organo ar jo funkcijų netekimą, psichinę ligą, nėštumo nutrūkimą, užkrėtimą ŽIV, taip pat kitokį sveikatos sutrikimą, susijusį su pastoviu ne mažiau kaip trečdalio bendrojo darbingumo netekimu, arba nepataisomą veido subjaurojimą - baudžiamas laisvės atėmimu nuo 2 iki 7 metų

Naujojo BK 135 straipsnis - Sunkus sveikatos sutrikdymas – numato atsakomybę tam, kas sužalojo ar susargdino žmogų, jeigu dėl to nukentėjęs asmuo neteko regos, klausos, kalbos, vaisingumo, nėštumo ar kitaip buvo sunkiai suluošintas, susirgo sunkia nepagydoma ar ilgai trunkančia liga, realiai gresiančia gyvybei ar stipriai sutrikdančia žmogaus psichiką, arba prarado didelę dalį profesinio ar bendro darbingumo, arba buvo nepataisomai subjaurotas nukentėjusio asmens kūnas, baudžiamas laisvės atėmimu iki dešimties metų.

 

Tas, kas sunkiai sužalojo ar susargdino mažametį; bejėgiškos būklės žmogų;  savo motiną, tėvą ar vaiką; nėščią moterį; du ar daugiau žmonių; kankindamas ar kitaip itin žiauriai; kitų žmonių gyvybei pavojingu būdu; dėl chuliganiškų paskatų; dėl savanaudiškų paskatų; dėl nukentėjusio asmens tarnybos ar piliečio pareigų vykdymo; siekdamas nuslėpti kitą nusikaltimą; siekdamas įgyti nukentėjusio asmens organą ar audinį transplantavimui, - baudžiamas laisvės atėmimu nuo dvejų iki dvylikos metų.

 

Moterys patiria ir lytinį smurtą. Už lytinį santykiavimą, pavartojant fizinį smurtą arba grasinimus ar pasinaudojant bejėgiška nukentėjusiosios būkle, baudžiama laisvės atėmimu nuo 3 iki 7 metų (BK 118 str. 1 d.).Nėra tekę girdėti apie seksualinės prievartos šeimoje bylas. Tačiau negalime tvirtai teigti, jog neegzistuoja išžaginimo šeimoje problema.

 

Pagal naujojo BK nuostatas išžaginimo bylos yra privataus kaltinimo, t.y. keliamos tik gavus nukentėjusiosios skundą. 149 straipsnis – Išžaginimas – numato atsakomybę tam, kas lytiškai santykiavo su žmogumi prieš šio valią panaudodamas fizinį smurtą ar grasindamas tuoj pat jį panaudoti, ar kitaip atimdamas galimybę priešintis, ar pasinaudodamas bejėgiška nukentėjusio asmens būkle, baudžiamas laisvės atėmimu iki septynerių metų. Už tokią veiką asmuo atsako tik tuo atveju, kai yra nukentėjusio asmens skundas ar jo teisėto atstovo pareiškimas, ar prokuroro reikalavimas. Tas, kas su bendrininkų grupe išžagino žmogų, baudžiamas laisvės atėmimu iki dešimties metų. Tas, kas išžagino nepilnametį asmenį, baudžiamas laisvės atėmimu nuo trejų iki dešimties metų. Tas, kas išžagino mažametį asmenį, baudžiamas laisvės atėmimu nuo penkerių iki penkiolikos metų.

 

Naujojo BK 150 straipsnis -  Seksualinis prievartavimas. Tas, kas tenkino lytinę aistrą su žmogumi prieš šio valią analiniu, oraliniu ar kitokio fizinio sąlyčio būdu panaudodamas fizinį smurtą ar grasindamas tuoj pat jį panaudoti, ar kitaip atimdamas galimybę priešintis, ar pasinaudodamas bejėgiška nukentėjusio asmens būkle, baudžiamas areštu arba laisvės atėmimu iki šešerių metų. Asmuo atsako tik tuo atveju, kai yra nukentėjusio asmens skundas ar jo teisėto atstovo pareiškimas, ar prokuroro reikalavimas. Kartu su bendrininkų grupe atlikus numatytus veiksmus, asmuo baudžiamas laisvės atėmimu iki aštuonerių metų. Jeigu numatyti veiksmai atlikti nepilnamečiui asmeniui, kaltininkas baudžiamas laisvės atėmimu nuo dvejų iki dešimties metų. Mažamečiui asmeniui atlikti minėti veiksmai baudžiami laisvės atėmimu nuo trejų iki trylikos metų.

 

Naujojo BK 151 straipsnis - Privertimas lytiškai santykiauti. Tas, kas grasindamas panaudoti smurtą, panaudodamas kitokią psichinę prievartą arba pasinaudodamas asmens priklausomumu privertė jį lytiškai santykiauti ar kitaip tenkinti lytinę aistrą su kaltininku ar kitu asmeniu, baudžiamas areštu arba laisvės atėmimu iki trejų metų. Nepilnamečio asmens atžvilgiu atlikti veiksmai baudžiam laisvės atėmimu iki penkerių metų. Nukentėjusio asmens skundas ar jo teisėto atstovo pareiškimas, ar prokuroro reikalavimas yra pagrindas.

 

Naujojo BK 152 straipsnis - Seksualinis priekabiavimas. Tas, kas siekdamas seksualinio bendravimo ar pasitenkinimo vulgariais ar panašiais veiksmais, pasiūlymais ar užuominomis priekabiavo prie pagal tarnybą ar kitaip priklausomo asmens, padarė baudžiamąjį nusižengimą ir baudžiamas bauda arba laisvės apribojimu, arba areštu. Už šio straipsnio 1 dalyje numatytą veiką asmuo atsako tik tuo atveju, kai yra nukentėjusio asmens skundas ar jo teisėto atstovo pareiškimas, ar prokuroro reikalavimas.

 

Dabar išimtinais atvejais dabar, jeigu byla turi ypatingą visuomeninę reikšmę, ar nukentėjusioji dėl BK 118 str. 1 dalies ar 119 str. numatytų nusikaltimų dėl bejėgiškos būklės, priklausomybės nuo kaltinamojo ar dėl kitokių priežasčių neįstengia ginti savo teisių ir teisėtų interesų, prokuroras turi teisę iškelti tokią bylą ir nesant skundo (pagal BPK 126 str.).  Šiose bylose kaltinimo teisė, nagrinėjant bylą teisme, priklauso nukentėjusiajam ir byla turi būti nutraukiama, jeigu nukentėjusysis susitaiko su kaltinamuoju. Nukentėjusiajam susitaikyti su kaltinamuoju leidžiama tik iki teismo išėjimo į pasitarimo kambarį priimti nuosprendžio. Šias bylas teisėjas iškelia dėl nukentėjusiojo skundo ir teismas nagrinėja be parengtinio tyrimo.

 

Prokuroras turi teisę palaikyti kaltinimą teisme, jeigu to reikalauja piliečių teisių ir teisėtų interesų apsauga. Išimtiniais atvejais, jeigu byla turi ypatingą visuomeninę reikšmę arba jeigu nukentėjusysis dėl bejėgiškos savo būklės, priklausomybės nuo kaltinamojo ar dėl kitokių priežasčių neįstengia ginti savo teisių ir teisėtų interesų, prokuroras turi teisę iškelti tokią bylą ir nesant nukentėjusiojo skundo. Šiais atvejais procesas byloje vyksta bendra tvarka.

 

Prokuroras turi teisę, bet ne pareigą,  palaikyti kaltinimą teisme, jeigu to reikalauja piliečių teisių ir teisėtų interesų apsauga. Dingstis iškelti privataus kaltinimo bylą – nukentėjusiojo skundas. Pretekstu turėtų būti ir tardytojo, prokuroro, medicinos personalo ar nukentėjusiojo  atstovo skundai. Nukentėjusiajai nepageidaujant, ji galėtų nedalyvauti procese, kad dar kartą nepatirtų psichologinio šoko. Manyčiau, palaikyti kaltinimą tokiose bylose turėtų būti ne prokuroro ar kito teisėsaugos atstovo teisė, o pareiga.

 

Psichinis smurtas, fizinis grasinimas nėra nusikaltimas. Galėtume bandyti patraukti baudžiamojon atsakomybėn tik už tyčinį asmenybės garbės arba orumo įžeidimą (BK 133 str.) žodžiu, raštu ar veiksmu. Ši veika baudžiama pataisos darbais iki 1 metų arba bauda, arba visuomeninio poveikio priemone. Tačiau tai gana sunkiai įrodomi dalykai. BK 227 str. numatyto atsakomybę už grasinimą nužudyti ar padaryti sunkų kūno sužalojimą, esant pakankamam pagrindui bijoti, kad grasinimas bus įvykdytas. Tai nėra privataus kaltinimo bylos, bet tai pakankamai sunku įrodyti.

 

Pagal naujojo BK 145 straipsnį - Grasinimas nužudyti ar sunkiai sutrikdyti žmogaus sveikatą arba žmogaus terorizavimas - tas, kas grasino nužudyti žmogų ar sunkiai sutrikdyti jo sveikatą, jeigu buvo pakankamas pagrindas manyti, kad grasinimas gali būti įvykdytas, baudžiamas viešaisiais darbais arba bauda, arba laisvės apribojimu, arba areštu, arba laisvės atėmimu iki dvejų metų.

 

Tas, kas terorizavo žmogų grasindamas susprogdinti, padegti ar padaryti kitokią pavojingą gyvybei, sveikatai ar turtui veiką arba sistemingai baugino žmogų naudodamas psichinę prievartą, baudžiamas laisvės atėmimu iki ketverių metų.

 

Už šio straipsnio 1 ir 2 dalyse numatytas veikas asmuo atsako tik tuo atveju, kai yra nukentėjusio asmens skundas ar jo teisėto atstovo pareiškimas, ar prokuroro reikalavimas.

Manyčiau, jog visais smurto atvejais teisėsaugos institucijos turėtų apriboti kaltininko ir nukentėjusiosios bendravimą, o ne skatinti susitaikymą.

 

Aptarkime susitaikymo taikymo praktiką, nes Lietuvoje ji nėra tinkamai taikoma. Susitaikymo institutas – kaltininko ir nukentėjusiojo susitaikymas vyksta dalyvaujant tarpininkui. Šis iš pradžių kalbasi su kiekvienu asmeniu atskirai, skatina kalbėtis ir tarpininkauja kalbantis. Svarbiausia, ko siekiama – tai likviduoti veikos pasekmes ir susitarti dėl žalos atlyginimo, kurią kaltininkas padarė aukai. Susitaikymo tikslai:

adekvačiai įvertinti veiką, siekiant kad būtų įvykdytas teisingumas;

atstatyti teisinę taiką, išsprendus konfliktą;

baudžiamuoju persekiojimu labiau išryškinti aukos interesus;

kaltininkui išaiškinti, jo veika pažeistą normą ir eliminuoti baudžiamosios represijos priemones arba sušvelninti jų poveikį;

savanoriškai atlyginti kaltininko padarytą žalą;

sutaupyti tiesiogines ir netiesiogines sutaikinimo dalyvių išlaidas, kylančias iš civilinių teisinių prieštaravimų.

 

Susitaikymo institutas turi privalumų nukentėjusiajam (pvz., greitas ir nebiurokratiškas žalos atlyginimas; tiesioginis ir asmeninis atstovavimas saviems interesams; kaltininko veikos pasekmių išryškinimas; baimės ir pykčio pašalinimas) ir kaltininkui (žalos atlyginimas savo pastangomis; atsakomybės už padarytą nusikaltimą prisiėmimas; tiesioginis ir asmeninis atsiprašymas; savo nusikalstamo elgesio ir jo pasekmių adekvatus įvertinimas). Susitaikymui būtina, kad kaltininkas pripažintų savo kaltę.

Jau turime priimtą naująjį BK, bet jo galiojimas priklauso nuo Baudžiamojo proceso kodekso priėmimo.

 

1996 m. pasauliniame Sveikatos suvažiavime buvo prieita vieningos išvados, kad smurtas – sveikatos apsaugos prioritetas. Šią išvadą sąlygojo trys faktoriai:

smurtas sukelia sveikatos sutrikimus,

smurtas neigiamai įtakoja keletui sveikatingumo problemų – t.y. saugiai motinystei, šeimos planavimui bei užsikrėtimui lytiniu būdu plintančiom ligoms – ŽIV, AIDS,

neretai moterys, kurios yra patyrusios smurtą, negali kreiptis pagalbos į sveikatos apsaugos instituciją,

Psichikos ligos ir polinkis į alkoholizmą ar kitas priklausomybes neretai yra smurto pasekmė.

 

                      Iliustracijai galime pateikti ES piliečių vertinimus dėl smurto prieš moteris ir vaikus. Tik 4% europiečių niekada negirdėjo apie smurtą prieš moteris. Didžiuma girdėjusiųjų apie jį sužinojo iš televizijos (89%), spaudos (65%), radijo (44%). Kas antras mano, kad ši smurto rūšis paplitusi (50%), kas ketvirtas (24%), kad ji labai paplitusi, o tik 19% atsakė, kad ji nelabai paplitusi ar išvis nepaplitusi. Seksualinį smurtą prieš moteris rimta problema laiko 90% europiečių, fizinį smurtą – 87%, psichologinį - 65%, suvaržytą laisvę - 64%, grasinimus smurtu - 58%. Buitinio smurto priežastimis dauguma nurodė alkoholį (96%), priklausomybę nuo narkotikų (94%), nedarbą (79%), skurdą/socialinį išskyrimą (73%), tai, kad pačiam nusikaltėliui yra tekę būti auka (73%). 62% europiečių mano, kad buitinis smurtas visais atvejais nepriimtinas ir baustinas pagal įstatymus, o 32% laiko jį nepriimtinu, bet ne visuomet baustinu. ES institucijos/grupės, turinčios padėti moterims, tapusioms buitinio smurto aukomis: Šeima ir draugai 96%, Socialinės tarnybos 93%, Medicininės tarnybos 91%, Policija 90 %, Labdaros ar savanorių organizacijos 65%, Valstybė 80%, Juriskonsultai ir advokatai 86%, Religinės organizacijos 83%, Žiniaskaida 64%.

 

ES Kovos su buitiniu smurtu prieš moteris būdai (respondentams buvo pasiūlyta 11 priemonių tinkamai kovai su smurtu prieš moteris): Bausti nusikaltėlius 95%; Mokyti jaunimo abipusės pagarbos 91%; Griežčiau vykdyti galiojančius įstatymus 91%; Įvesti nemokamą telefono numerį 89%; Sugriežtinti įstatymus 86%; Leisti informacinius biuletenius 86%; Sukurti įstatymus, leidžiančius išvengti seksualinės diskriminacijos 85%; Vykdyti visuomenės informavimo kampanijos 84%; Įvesti korteles su kontaktiniais numeriais kritiniam atvejui 81%; Supažindinti policijos pareigūnus su moterų teisėmis 78%; Perauklėti nusikaltėlius 65%

 

Tenka apgailestauti, kad Lietuvoje dar nedaromi išsamūs smurto prieš moteris tyrimai.

1993 m. birželio 14-25 d. Vienoje vykusios Pasaulinės žmogaus teisių konferencijos metu birželio 25 d. priimtos  deklaracijos ir veiksmų programos preambulėje valstybės pakviestos  užtikrinti moterų ir vyrų lygias teises.

 

Pagal vienos konferencijos nuostatas JT Generalinė Asamblėja 1993 m. priėmė Deklaraciją dėl smurto prieš moteris panaikinimo. CEDAW komitetas priėmė Bendrąją rekomendaciją Nr. 19, kurio išplėtė Konvencijos dėl visų rūšių diskriminacijos panaikinimo moterims. Pagal deklaraciją smurtas prieš moteris suprantamas kaip “bet koks su lytimi susijęs smurtas, pasibaigiantis ar galintis pasibaigti fizine, seksualine ar psichologine žala ar moterų kentėjimu, apimantis grasinimą tokiais aktais, jėgos panaudojimu, neteisėtu laisvės apribojimu, pasireiškiantis tiek privačiame, tiek viešame gyvenime (1 straipsnis).

 

1994 m. paskirtas specialus raporteris dėl prieš smurto prieš moteris, taip sustiprinant smurto prieš moteris vietą Jungtinių Tautų sistemoje. Nemažai dėmesio smurto prieš moteris klausimams buvos skiriama ketvirtojoje Jungtinių Tautų Pasaulinėje moterų konferencijoje 1995 m. ir konferencijos veiksmų platformoje. Diskriminacija, tokia kaip augantis ir sisteminis smurtas trukdo džiaugtis žmogaus teisėmis.

 

Kalbant apie smurto prieš moteris teisinę kvalifikaciją svarbu pabrėžti, jog Lietuvos Respublikos Konstitucijos 21 straipsnis įtvirtina visuotinai pripažintą žmogaus teisę į asmens neliečiamybę. Draudžiama žmogų kankinti, žaloti, žeminti jo orumą, žiauriai su juo elgtis. Smurtas – tai šiurkšti prievarta, fizinės jėgos pavartojimas prieš asmenį, sukeliantis fizinį skausmą ar ribojantis nukentėjusiojo laisvę. Smurtas prieš moterį, kaip jos teisių ir pagrindinių laisvių pažeidimas, taip pat turi būti teisiškai įvertintas – kvalifikuotas.

 

Moteris patiria smurtą šeimoje ir visuomenėje. Šeimoje moters patiriamo smurto priežastys yra alkoholis, neretai ir šeimos tradicijos, auklėjimo papročiai. Nemažą įtaką turi visuomenės stereotipinis suvokimas, kad moteris yra silpnoji visuomenės pusė. Neretai moterys tampa užpuolimų objektu, neapšviestose gatvėse yra palankios sąlygos smurtui ir pan. Prievarta prieš moteris yra socialinė problema. Tačiau negalima teigti, jog Lietuvos Respublikos įstatymai neuždraudžia smurto, nors nėra specialiųjų normų, kurios numatytų vien atsakomybę už smurtą prieš moteris.

 

Neretai moterys patiria ir lytinį smurtą. Pagal Vidaus reikalų ministerijos duomenis išžaginimų skaičius:

 

 

 

 

Kai išžaginimą padarė itin pavojingas recidyvistas arba tai sukėlė itin sunkias pasekmes, taip pat nepilnametės (BK 118 str. 4 d.), yra daug sunkesnis nusikaltimas. Jo statistika vedama atskirai:

 

 

 

 

 

Nėra tekę girdėti apie seksualinės prievartos šeimoje bylas (įstatymai tokios specialios veikos nereglamentuoja). Tačiau negalime tvirtai teigti, jog neegzistuoja išžaginimo šeimoje problema. Daugiausia dėmesį stengiamasi  sukoncentruoti į šeimos ir asmeninio gyvenimo neliečiamumą (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 22 str. numato, jog žmogaus privatus gyvenimas neliečiamas. Įstatymas ir teismas saugo, kad niekas nepatirtų savavališko ar neteisėto kišimosi į jo asmeninį ir šeimyninį gyvenimą, kėsinimosi į jo garbę bei orumą). Tačiau seksualinė prievarta šeimoje nėra asmeninis reikalas, kuris turėtų būti sprendžiamas vien šeimoje.

 

Prokuroras turi teisę palaikyti kaltinimą teisme, jeigu to reikalauja piliečių teisių ir teisėtų interesų apsauga. Dingstis iškelti privataus kaltinimo bylą pagal galiojančias teisės nuostatas yra nukentėjusiojo skundas.

 

Psichologinis smurtas, fizinis grasinimas moteriai, jeigu tai nėra kito nusikaltimo požymis, nėra nusikaltimas. Tokiais atvejais galima patraukti baudžiamojon atsakomybėn už tyčinį asmenybės garbės arba orumo įžeidimą (BK 133 str.) žodžiu, raštu ar veiksmu, jeigu yra nukentėjusiojo asmens pareiškimas. Ši veika baudžiama pataisos darbais iki 1 metų arba bauda, arba visuomeninio poveikio priemone. Manyčiau, jog visais smurto prieš moterį atvejais teisėsaugos institucijos turėtų apriboti kaltininko ir nukentėjusiosios bendravimą, o ne skatinti susitaikymą.

 

Su moterimis smurto aukomis dabartiniu metu dirba ne vien teisėsaugos institucijos. Kartu su moterų visuomeninio judėjimo pakilimu, viešai iškėlus smurto šeimoje problemą, ne vyriausybinės organizacijos, o kai kur ir prie policijos nuovadų buvo įsteigti psichologines, medicinines, teisines konsultacijas teikiantys centrai smurtą patyrusioms moterims, sąlyginai vadinami Moterų krizių centrais. Tokie centrai veikia  Vilniuje, Vievyje, Šiauliuose, Panevėžyje.

 

1993 m. JT Pasaulinė Vienos konferencija žmogaus teisių klausimais patvirtino, kad turi būti eliminuotas smurtas ir visos seksualinio priekabiavimo formos bei išnaudojimas, įskaitant ir kultūrinius prietarus, taip pat kaip ir tarptautinė prekyba moterimis yra nesuderinama su žmogaus orumu ir asmenybės verte. Tai gali būti pasiekta teisinėmis priemonės nacionaliniu lygiu ir tarptautiniame bendradarbiavime. Vyriausybės pakviestos laikytis tarptautinių įsipareigojimų, kad būtų pasipriešinta netolerancijai ir imtasi visų priemonių prieš moterų diskriminavimo praktiką. Lietuvos Respublikos Vyriausybė 1996 m. lapkričio 8 d. nutarė pritarti Lietuvos moterų pažangos programai ir ir patvirtinimo moterų klausimų komisijos sudėties (Lietuvos Respublikos Vyriausybė nutarimas 1996 m. lapkričio 8 d. Nr. 1299 Vilnius Dėl Lietuvos moterų pažangos programos ir moterų klausimų komisijos sudėties patvirtinimo).

 

Lietuvos Respublikos Vyriausybė nutarimu 1998 m. sausio 21 d. Nr. 77 “Dėl Lietuvos moterų pažangos programos vykdymo 1998-2000 metų plano” pritarė Lietuvos moterų pažangos programos vykdymo 1998-2000 metų planui ir pavedė Socialinės apsaugos ir darbo ministerijai sudaryti tarpžinybinę Lietuvos moterų pažangos programos vykdymo priežiūros komisiją.

 

JT Pasaulinėje Vienos konferencijoje žmogaus teisių klausimais priimtoje deklaracijoje ir veiksmų programoje pabrėžta siekių eliminuoti smurtą prieš moteris viešame ir privačiame gyvenime svarba bei pastangos dėl seksualinio priekabiavimo panaikinimas

Seksualinio priekabiavimo apibrėžimas pateikiamas Moterų ir vyrų lygių teisių ir galimybių įgyvendinimo įstatyme. Tai suprantama, kaip užgaulus, žodžiu ar veiksmu išreikštas seksualinio pobūdžio elgesys su asmeniu, su kuriuo sieja darbo, tarnybiniai ar kitokio priklausomumo santykiai. Pagal BK baudžiamas prispyrimas materialiai ar tarnybiškai priklausomos moters lytiškai santykiauti ar kitokia forma tenkinti lytinę aistrą (Baudžiamojo kodekso 119 str.). Byla keliama gavus nukentėjusiosios skundą. Išimtinais atvejais, jeigu byla turi ypatingą visuomeninę reikšmę, ar nukentėjusioji dėl 119 str. numatytų nusikaltimo bei  dėl bejėgiškos būklės, priklausomybės nuo kaltinamojo ar dėl kitokių priežasčių neįstengia ginti savo teisių ir teisėtų interesų, prokuroras turi teisę iškelti tokią bylą ir nesant skundo. 1995 – 2000 m. laikotarpiu išaiškintos 2 tokios bylos (1996 ir 1997 m.)

 

Lietuvai integruojantis į Pasaulio bendriją, atsirado ir visiškai naujų nusikaltimų – prekyba moterimis ir priverstinė prostitucija (Lietuvoje prostitucija nėra legali).

 

Pagal BK 8 (1) straipsnį prekyba žmonėmis laikoma sunkiu nusikaltimu. 131⁽³⁾ straipsnis numato, jog asmens pardavimas ar kitoks perleidimas arba asmens įgijimas turint tikslą jį seksualiai išnaudoti, priversti užsiimti prostitucija arba gauti materialinę ar kitokią asmeninę naudą, taip pat asmens gabenimas prostitucijai į Lietuvą arba už Lietuvos ribų  yra baudžiamas laisvės atėmimu nuo ketverių iki aštuonerių metų. Ta pati veika, padaryta pakartotinai arba nepilnamečio atžvilgiu, arba grupės iš anksto susitarusių asmenų, arba itin pavojingo recidyvisto, - baudžiama laisvės atėmimu nuo šešerių iki dvylikos metų.

Ši veika buvo kriminalizuota 1998 m. liepos 2 d. ir nuo 1998 m. liepos 29 d. gali būti atsakomybėn traukiami asmenys, padarę tokią veiką. Vidaus reikalų ministerijos duomenimis per 1999 – 2001 m. užregistruota minėtų nusikaltimų:

 

 

 

 

Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. sausio 17 d. nutarimu Nr. 62 pritarta Prekybos žmonėmis ir prostitucijos kontrolės bei prevencijos 2002–2004 metų programai.

 

BK numato tik atsakomybę už vaikų įtraukimą į prostituciją. Manyčiau, būtinas teisės aktų pakeitimas ir tobulinimas šioje srityje. Neretai teisinės normos buvimas drausmina pažeidėją. Tačiau tai neišspręs visų problemų. Šioje srityje reikalingos ir visuomeninės permainos, bendros valstybės ir visuomenės pastangos. Prekyba žmonėmis nėra lokalinis reiškinys. Tai tarptautiniu mastu egzistuojanti organizuota nusikalstama veikla.

 

Kalbant apie prostituciją, reikėtų pradėti nuo to, kad įstatymų leidėjas nėra suformavęs šio reiškinio sąvokos, todėl institucija ar pareigūnas, kuriems tenka susidurti su prostitucija, traktuoja ją taip, kaip supranta.

 

Lietuvoje prostitucija yra traktuojama kaip administracinis nusižengimas, už kurį numatyta bauda arba administracinis areštas.Baudžiamoji atsakomybė už prostituciją Lietuvoje nenumatyta, todėl galima kalbėti tik apie baudžiamas veikas, kurios glaudžiai susiję su prostitucija. Nusikaltimai, numatyti Baudžiamojo kodekso 239 str. ir 241 str. 1 d. Lindynių laikymas ir sąvadavimas - nusikaltimai, pažeidžiantys viešąją tvarką, keliantys grėsmę visuomenės saugumui ir piliečių sveikatai. Ištvirkavimo lindynės laikymas - tai patalpų suteikimas lytiniams santykiams arba kitiems ištvirkavimo veiksmams atlikti.

BK 239 straipsnis numato atsakomybę už lindynių laikymą ir sąvadavimą. Apkvaišinimo vaistais ir kitomis narkotinėms nepriklausančiomis priemonėmis lindynių organizavimas ar laikymas arba patalpų suteikimas šiems tikslams yra baudžiamas laisvės atėmimu iki dvejų metų arba pataisos darbais tam pačiam laikui, arba bauda. Azartinių lošimų, ištvirkavimo arba alkoholinių gėrimų vartojimo lindynių laikymas, jeigu už lindynių laikymą kaltininkui per vienerius metus buvo paskirta administracinė nuobauda, - baudžiamas laisvės atėmimu iki ketverių metų arba bauda. Sąvadavimas prostitucijai - baudžiamas laisvės atėmimu iki penkerių metų arba bauda. Nepilnamečio, materialiai, tarnybiškai ar kitaip priklausomo asmens įtraukimas į prostituciją, taip pat įtraukimas į prostituciją šantažo ar apgaulės būdu ar panaudojant psichinę ar fizinę prievartą - baudžiamas laisvės atėmimu nuo trejų iki septynerių metų.     Sąvadavimas - tai sistemingas suvedinėjimas vyrų su moterimis lytinio santykiavimo tikslais: įkalbinėjimai, pasimatymų organizavimas, partnerių, sutinkančių santykiauti, suradimas, konkretiems asmenims patalpų suteikimas santykiavimui.

Vidaus reikalų ministerijos duomenimis:

 

 

 

 

Žiniasklaidoje yra skelbimų apie šaltą šampaną ir gražias moteris bei įvairiapusišką masažą, profesionalų nuomone, baudžiamosios bylos iškėlimas reikalauja milžiniškų darbo sąnaudų: “firmą” reikia tam tikrą laiką stebėti, filmuoti, rinkti įrodymus, apklausti daug žmonių, kurie dėl suprantamų priežasčių vengia duoti parodymus, o galutinis rezultatas retai kada būna pastebimas ir efektyvus, nes įstatymas šių nusikaltimų nepriskiria prie sunkių, dėl to skiriamos ir atitinkamos bausmės.

 

Lietuvos Respublikos Vyriausybė nutarimu 2001 m. rugsėjo 21 d. Nr. 1143 “DĖL protokolo dėl prekybos žmonėmis, ypač moterimis ir vaikais, prevencijos, sustabdymo bei baudimo už vertimąsi ja, papildančio jungtinių tautų organizacijos konvenciją prieš tarptautinį organizuotą nusikalstamumą, pasirašymo tikslingumo ir kreipimosi į respublikos prezidentą su prašymu suteikti J.Bernatoniui įgaliojimus pasirašyti šį protokolą” nutarė pritarti, kad tikslinga pasirašyti Protokolą dėl prekybos žmonėmis, ypač moterimis ir vaikais, prevencijos, sustabdymo bei baudimo už vertimąsi ja, papildantį Jungtinių Tautų Organizacijos konvenciją prieš tarptautinį organizuotą nusikalstamumą.

                     

2000 m. rugsėjo 4 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybė nutarimu Nr. 1050 “DĖL Jungtinių Tautų Generalinės Asamblėjos 1999 m. spalio 6 d. priimto Konvencijos dėl moterų visų diskriminacijos formų panaikinimo fakultatyvinio protokolo pasirašymo tikslingumo” ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos tarptautinių sutarčių įstatymo 4 straipsnio 1 dalimi, pritarė, kad tikslinga pasirašyti Jungtinių Tautų Generalinės Asamblėjos 1999 m. spalio 6 d. priimtą Konvencijos dėl moterų visų diskriminacijos formų panaikinimo fakultatyvinį protokolą.

 

Kalbant apie teisės aktų tobulinimą smurto prieš moteris srityje, norėtųsi siūlyti, kad būtų padaryti tam tikri pakeitimai ir papildymai dabar galiojančiose įstatymuose.

 

Įvesti tam tikrus organizacinius apribojimus kaip nuobaudą ar prevencinę priemonę – uždrausti prisiartinti prie nukentėjusiojo arčiau kaip per 50 (ar panašiai) metrų.

Sudaryti sąlygas nukentėjusiajai moteriai visuomet gauti nemokamą teisinę pagalbą.

Užtikrinti prokuroro dalyvavimą smurto šeimoje bylose.

Kurti socialines programas, kurias būtų privaloma lankyti smurtautojams.

Sudaryti sąlygas smurtą buityje, patyrusiems asmenims pasilikti gyvenamojoje vietoje, o smurtautoją laikinai „eliminuoti“ iš šeimos.

 

Lietuvos Respublikos pagrindiniai įstatymai./ Baudžiamasis kodeksas/. Vilnius, 1999.

Lietuvos TSR baudžiamojo kodekso komentaras. Vilnius, 1989.

Kūno sužalojimo sunkumo nustatymo laikinosios taisyklės. Vilnius, 1992.

Ataskaita apie Pasaulinės Sveikatos Apsaugos Organizacijos pasitarimą. Paduja, Italija, 1998 10 29-31d.

Smurtas prieš moteris ir vaikus Lietuvoje.- Vilnius: Moterų studijų centras, 1997.

Moterys ir vyrai Lietuvoje 2000 m. Women and men in Lithuania. A303. Statistikos departamentas. V., 2001.

Nusikalstamumas ir teisėsaugos institucijų veikla. 2000 m. A363. Statistikos departamentas. V., 2001.