Jūs greičiausiai dabar šyptelsite ir pamanysite, kad klausimas trivialus, o atsakymas priklauso nuo to, kas klausia. Tai štai: klausia vyras ir atsako vyras.Tas vyras netgi perklaus tiksliau: kokio feminizmo, reikia “Lietuvos vyrams”, jei apskritai jo reikia? Juk moterims lyg ir aišku, kodėl jo reikia – “išsilaisvinti iš patriarchalizmo” ir visa kita, kas jau seniai gerai žinoma.

 

Na, arba nežinote, bet manote, kad pankankamai nutuokiate: yra štai tokia ir tokia aktyvistė, tokia ir anokia profesorė arba dar ana politikė, aptarusios tą feminizmą vienaip ar kitaip. Galbūt dar skaitėte kokį straipsnį, o gal net išsamų rašinių rinkinį, išleistą atskira monografija. Pridėkime ir seminarus, paskaitų ciklus, interviu, begalę kitų progų susipažinti su šiuo Vakarų minties reiškiniu -- to kaip nors turėtų pakakti bendram supratimui. Žodžiu, feminizmas Lietuvoje (kaip jau beveik visur pasaulyje) yra, „daro įtaką“ tiek katedrose, tiek Seime, tiek jūsų virtuvėje, vonioje ar miegamajame.

 

Galbūt vyrams reikia kažkokio ypatingo, “kitos rūšies”, jiems pritaikyto feminizmo – kitokio, nei dabar turime? Galbūt norite žinoti, kaip labai nepatinka vyrams, kad ir kas jie būtų, tas... dalykas? Galų gale verta pakalbėti apie tai, kas iš tikro trikdo vyrus, kas itin erzina ir verčia tikėtis geresnių laikų, kas netelpa į tų juokingų patriarchalinių skundų apdarus, kuriuos moterų šovinizmo aukomis pasiskelbę „patriarchalai“ keverzoja nerimtose vietose (kad ir Delfi straipsnių komentaruose).

 

Man kaip vyrui įdomu pasvarstyti, kiek toli siekia vyrų nepasitenkinimas savimi ir pasauliu, kurį kartais atstoja ir moterys? Perkramtęs daug „žavingų“ nusivylimo santykiais su „kita lytimi“ akimirkų, susidariau nuomonę: vyrai šiais laikais patiria gerokai stipresnį susierzinimą dėl savo vaidmenų, dėl savo vyriškojo „aš“ nei kada anksčiau, o kai kurie feminizmo teiginiai ar feminisčių veiksmai tėra tik dingstis tam erzeliui išlieti.

 

Akivaizdu, jod feminizmas, kaip kritinės minties ir teisių gynimo sąjūdis, yra per margas, kad galėtum sakyti apie jį – patinka arba nepatinka, reikia tokio ir nereikia anokio. Šioje vietoje būtinai atsirastų sakančių, kad apskritai jokio nereikia, nes, pavyzdžiui, vyrai „iš esmės“ niekada negalės suprasti moterų mąstymo, poreikių ir kitų sielos ar kūno paskatų – arba ir moterims iš tikro jo nereikia, nes savaime, „atskirai“ jos jokių ypatingų poreikių neturi. Kadangi aš pats netikiu jokiu „savaime“ ar „iš esmės“, tai ir „feminizmas“ man tėra tik būdas kalbėti apie žmonių nepasitenkinimą savimi ar kitais, neretai peraugantį į kančią, žalą. Vienintelis sunkumas kaipgi mes teisingas, vertingas ir išsamias kalbas paversime žalą tirpdančiais, susierzinimą mažinančiais veiksmais? Feminizmo diskursas gali būti geras arba prastas įrankis priklausomai nuo to, kaip vartosi.

 

Kas gi leidžia išlieti mano paties susierzinimą?

 

Prisipažinsiu, kiek teko stebėti akademinį ir politinį feminizmą Lietuvoje, dažniausiai tai buvo arba labai sudėtingos, abstrakčios ir nesupaprastintos, arba gana supaprastinančios ir agresyvios šnekos. Vienu ryškiu atveju (neminėsiu tos Seimo narės pavardės) tai atrodo kaip atpirkimo ožio ieškojimas, pateisinantis kaltinimo ir bausmių politiką, neva apginsiančią moteris. Aš čia nesiskundžiu „lyčių supriešinimu“, nelyginant koks vyras politikas, pralaimėjęs stambaus masto rinkimus. Ką turiu omeny: dar jokia įtvirtintos nelygybės kritika – o juk feministės ir reti feministai pirmiausia kritikuoja visokią vyrų ir moterų nelygybę – nepasiekė nieko svaraus siūlydama spręsti tokią žalojančią būklę bausmėmis ir kaltinimais.

 

Kritinis mąstymas apskritai yra sunkus tuo, kad tam tikrą tikrovės dalį nuvertinant, jos vietoje reikia siūlyti ką nors geresnio. Tiksliau, net ne siūlyti, o jau turėti veikiantį pakaitą, nes kitaip tik apvelki kitais žodžiais tas pačias žmonių gyvenimo sanklodas, tik su minuso ženklu. Panašiai nutiko kities drąsiems kritikams – marksistams-leninistams, kurie vaizdingos utopijos kauke pridengė senus karinės autokratijos, oligarchijos ir vergijos institutus.

 

Nežinau, ar sutiksite, bet iš savo patirties galiu pasakyti, kad jei ilgą laiką buvo agresyviai įtvirtinti nelygybės santykiai, tie santykiai yra abipusiškai žalojantys. Žalą patiria tiek agresorius, tiek auka – abu turi pasikeisti, kad atsirastų galimybė gyventi geriau. Neabejotina, jog feminizmo pastangų nebūtų galima suprasti, kad ligšioliniai seni, „patriarchaliniai“ vyrų vaidmenys ilgą laiką buvo pagrįsti moterų vaidmenų nuvertinimu, ką jau kalbėti apie griaunančios agresijos, kaip būdo spręsti problemas vyravimą. Nuostabu, kad per šimtą su viršum metų moterys sugebėjo atkreipti dėmėsį į šį faktą ir kad toks suvokimas pasiekė net Lietuvą, nors ir neseniai. Prasta žinia yra ta, kad vyrai iš tikro dar neturi jokio savo minties ar teisių gynimo sąjūdžio, leidžiančio sukurti abipusiškai priimtinus vaidmenis.

 

Feministės neturi sau lygaus dialogo partnerio, ypač Lietuvoje. Jos turi tik kritikos taikinius – patriarchališkai besielgiančius vyrus, t.y. tuos, kurie nuvertina moteris ir (arba) elgiasi destruktyviai. Didžiausia pačių Lietuvos vyrų bėda yra ta, kad jie nepripažįsta, jog nemažai „vyriškumo“ – tai yra vyriško elgesio – modelių nebeveikia gyvenime. Tiesa, dauguma moterų taip pat to nesupranta, bet jos bent gali atsiremti į feminizmo joms iškovotas lygias galimybes, o vyrai iš agresorių jaučiasi tapę aukomis ir elgiasi gynybiškai, tai yra vėl agresyviai. Jūs manote aš šiaip postringauju? Tuomet prisiminkite, kad smurto namuose statistika auga ir absoliuti dauguma jo atvejų yra inicijuoti vyrų. Tie aukomis besijaučiantys vyrai, kurie nėra agresyvūs moterų ar kitų namiškių atžvilgiu, išliejai tą agresiją ant pačių savęs: pavyzdžiui, kaimo vyrai, kurių vaidmenys labiausiai konservatyvūs ir labiausiai nebeveikia, sėkmingai žudosi aštuonis kartus dažniau, nei miesto moterys.

 

Kaip jūs jau žinote, Lietuva apskritai yra viena pirmaujančių pasaulyje pagal savižudybių skaičių ir, kaip ką tik supratote, tarp savižudžių neįtikėtinai daug kaimo vyrų, tų kurie labiausiai nebegali būti viską kasdienybėje kontroliuojančiais ir materialinę gerovę užtikrinančiais „griežtais tėvais ir vyrais“. Sąlygos, palaikančios tokius vaidmenis, jau senokai nunyko, o elgsenos įpročiai kaip ėjo iš tėvo sūnui, taip ir tebeina. Kas nutinka, kai būdamas vyras pastebi, kad tie įpročiai visai niekam tikę, ir kai net nesusimastai, kaip juos galima pakeisti kitais, labiau tinkančiais aplinkai? Tuomet, jei nesižudai, tai bent jau bandai anestezuoti, nujautrinti tą aukos pojūtį – apsimestinai linksmai vartoji alokoholį ir kitus sveikatos nepridedančius gėrimus ar priemones.

 

Štai toks skurdus pasirinkimas, atrodo, kamuoja mus, buvusius Lietuvos patriarchalus. Feminizmo šnekose  girdime kaltinimus, išskiriame grasinimus bausmėmis, bet nenorime prisiimti atsakomybės už save pačius, mums patogu kaitalioti aukos verksmus su smurtautojo kumščiu, savižudžio nusyvylimu ar karčia alkoholiko užmarštimi. Femininzmas, kad ir kuo jis reikštųsi, yra vertas mūsų pastangų sukurti vyriškumo pervertinimo, naujų vyriško elgesio pavyzdžių, vertybių kūrimo pastangų. Vyrams Lietuvoje reikia jų pačių „feminizmo“ – maskulinizmo!

 

Žinoma, vien „lytimi“ ar „gimine“ mūsų kasdienės savastys, mūsų „aš“ neapsiriboja, tiesiog tai neparastai svarbi, labai vertinama šito „aš“ dalis. Jei įtvirtinsim ten lygiavertiškumą, pagrįstą pagarba ir savigarba, tai galėsime lengviau spręsti ir kitas nelygybę palaikančio elgesio problemas – rasizmą, ksenofoboją, nedraugišką elgesį su aplinka. Patriarchijos neverta keisti matriarchija, žiaurių tėvo ar vyro bausmių iškeisti į motinos ar žmonos vykdomas. Nemanau, kad mums svarbu svarstyti, dėl kokių ypatingų ir sudėtingų priežasčių taip nutiko, kad ta patriarchija ėmė ir sugriuvo, daug svarbiau aiškintis, kaip pakeisti dominavimo, galios santykius tarp žmonių bendradarbiavimo ir produktyvios konfrontacijos, konkurencijos santykiais – tuomet jokie -izmai niekada nebus problema.