Jie buvo nustebę, aš manau, jiems tikrai nepatiko mano stilistika, kuri buvo keista, siurrealistiška, paradoksali. Senelis, man atrodo, net supyko ir šiek tiek suabejojo dėl mano psichikos, nes buvau apsikrovus tokiom knygom, kaip „Siurrealizmas ir psichikos ligos“. Lenkų kalba, be abejo. Girdėjau tokį pokalbį su bobute – „arba jinai tikrai serga, arba įsikalbės, kad serga kokia psichikos liga“. Močiutė, man atrodo, reagavo žymiai geranoriškiau, ji suprato, apie ką aš noriu kalbėti, nežiūrint to siurrealistinio anturažo, o senelis visąlaik buvo gana kritiškas. Kitoks ir negalėjo būti, nes buvo kritikas visa savo esme. Apskritai į viską, kad ir kas įvyktų pasaulyje, jis žiūrėjo kritiškai. Netgi pamatęs rožę [rodo į rožę ant stalo] pasakytų – „bet šitas lapelis su kažkokiom skylutėm“. Regėjimas jo buvo toksai. O močiutė buvo be galo optimistiška, pasauly matė gražiąsias detales – ir žmogaus, ir gamtos, ir daiktų, ir kūrinių. Šito aš iš jos nepaveldėjau, deja, aš turiu daugiau tokio skorpioniško požiūrio į daiktus bei reiškinius. Budizmas mane šiek tiek perauklėjo, atsirado šviesesnis pasaulio matymas.

Iš esmės ji susijusi su mano tėvu, kuris buvo rusas, Ivanovas. Kadangi tėvai išsiskyrė, mama iškart norėjo keisti ją ar lietuvinti, atrodo, tai įvyko, kai ėjau į 1-ą klasę. Visa šeima nutarė, kad su rusiška pavarde Lietuvoj lengva nebus. Ir pavardė buvo pakeista.

Man ji abstrakti.

Ne. Aš ir su savo pavarde nelabai save identifikuoju, ne tik su gimine ar vaikystės namais. Kai kuriais momentais, pavyzdžiui, Sąjūdžio metais, ji man atrodė netgi pavojinga, išduodanti mano rusišką kilmę, sovietiniais metais to nejutau. 1988-89 metais buvo tokie roko maršai – važiavimai per visą Lietuvą su roko grupėm ir trispalvėm. Paniškai bijojau, kad kas nors pamatys mano pasą, kur įrašytas tėvo vardas – Igoris, mane išmes iš autobuso, pasmerks ir viskas baigsis tiesiog labai tragiškai. Dabar kartais būna, kai pradedu jaust, kad Lietuvoj man ankšta, tvanku. Kai pasiklausau kokio Murzos, galvoju, kad pasidarysiu Ivanova, išvažiuosiu į Peterburgą, ir viskas.

Keletą. Visada mėgau Gavelį ir Kunčiną. Dabar skaitau Pūkelevičiūtę, šiuo metu - Atradimo rudenį. Jos kūryba man labai artima, tos pačios kraujo ir sielos grupės. Tik, ją skaitant, kartais norisi verkt, kad buvo kone per jėgą išgrūsta iš lietuvių literatūros, nepriimta ir dabar retai teprisimenama.

Taip. Prisiverčiu perskaityti kritikų straipsnius ir juos labai skausmingai išgyvenu, taip ir neišmokau reaguoti ramiau, arba nereaguoti išvis. Bet, laimei, kritikams turiu atsvarą – skaitytojus, ir, sprendžiant pagal tiražus, jų iš tikrųjų yra daug. Dabar skaitau Remarque’o biografiją, ir nors jis kai kurių literatūrologų apibūdinimu irgi yra „ne rašytojas“, vis dėlto man svarbus jo prisipažinimas, kad rašo knygas skaitytojams, ne kritikams. Aš lygiai taip pat. Kiekvieną kartą pradėdama rašyti turiu idėją, turiu žinią, kurią noriu pranešt kitiems, ir džiaugiuosi, kad daug žmonių ją išgirsta. Deja, kritikai mano pranešimų dažniausiai nepagauna, kad ir kaip stengčiaus.

Stengiuosi nepasiduot tiems nuolatiniams negatyviems vertinimams. Po kiekvienos knygos pasipila recenzijos, kur puolamas ne tik mano tekstas, bet ir aš pati, o tai daroma su pykčiu, agresija, su kvailiausiais argumentais. Pamenu, apie Sapnų nublokštus buvo rašoma, kad „kai lietuvės moterys nuklūpėtais keliais ravi daržus ir mezga savo vyrams megztinius, Ivanauskaitė rašo apie kažkokį tantrinį seksą“.. Tokių absurdų pasitaiko labai dažnai, nors man atrodo, kad mano knygų esmė yra visai kitur. Kartais tikrai norisi duot įžadus, susiimt ir daugiau neberašyti prozos. Tačiau, keliskart prisižadėjus, labai greit netesėdavau. O tibetiečių tradicija moko niekada neduoti tokių įžadų, kuriuos žinai sulaužysiąs. Jei jau prisiminiau tibetiečius, tai noriu paminėt dar vieną dalyką. Vis dėl tų kritikų. Kartais pagalvoju, kad turiu gerą pradedamąją ir vykdomąją karma, o blogą užbaigiamąją. Sugalvot ir parašyt galiu, o va įvertinimo sulaukt nepavyksta. Matyt, tokia mano karma, su tuo reikia susitaikyt.

Vienu metu raganomis tikrai domėjausi, tačiau ne pasakų personažais, o tomis kadaise ant laužų degintomis nelaimėlėmis, kurios buvo tiesiog išmintingos, daugiau nei aplinkiniai matančios moterys. Ragana – regėti. Paskui atsirado kitų įdomių dalykų, kad ir ganėtinai „raganiškas“ budistinių deivių panteonas. Dabar mane bando prisiviliot vietiniai raganų judėjimai, bet, kadangi jokiam judėjimui nepriklausau, tai ir šitam ne. Lietuva, man atrodo, tokia šalis, kur labai mėgstama klijuot etiketes, ir jeigu vienąkart žmogui ją priklijavo, jis niekaip negali jos nusiplėšt. Kartais sakau, kad jeigu pradėčiau levituoti angelų būryje su sparnais ir aureole, vis tiek daugelis sakytų, kad tai mano raganystės požymis arba tiesiog dar vienas Ivanauskaitės reklaminis triukas, mat jai neužtenka populiarumo. Man ne taip svarbu, ką apie mane sako – svarbiau daryti tai, ką noriu. Man labai patiko [Boriso] Grebenščikovo pasakymas, kai dariau su juo interviu. Jis pareiškė: nesvarbu kalbos, gandai ir paskalos, kurios apie mane sukasi, gyvenu tarsi taifūno aky – ten yra ramybės salelė, kurioje ramu ir tyku. Aš manau, kad tokią taifūno akį irgi turiu. O kartais atrodo, kad esu ne viena, kad yra kokios penkios Ivanauskaitės, nes neretai išgirstu apie save tekstų ir istorijų, niekaip nesusijusių nei su manim pačia, nei su tuo, kaip save įsivaizduoju. Tos antrininkės tegu vaikšto aplinkui, aš sau noriu pasilikt savo uždarą, „slaptąjį“ gyvenimą, kuris priklauso tik man ir daugiau niekam.

Gal toks yra mano likimas, karma, nors į šias sąvokas nežiūriu taip jau labai rimtai. Visada save laikiau uždaru, droviu, kukliu ir baikščiu žmogum. Nuo pat vaikystės, visą jaunystę tokia buvau ir dabar taip jaučiuosi, bet nuolat patenku į tokias situacijas ar provokacijas, lyg būčiau kokia Joana Arkietė. Ne tik literatūrinėje, bet ir politinėj arenoje padarau kažką, į ką reaguojama audringai ir ilgai. Pavyzdžiui, kad ir 2002-ųjų Tibeto rėmėjų akcija sutinkant Kinijos prezidentą Jiang Zeminį – jos atgarsiai iki šiol nesiliauja. Nuolat sugebu užlipti ant grėblio. Arba – ant ašmenų, ant kurių balansuodama, iš vienos pusės jaučiu pritarimo ir susižavėjimo karštį, o iš kitos – atmetimo, netgi pasmerkimo šaltį. Tarp tų dviejų vertinimo polių ir gyvenu.

Buvo Lazdynuose kažkoks kioskelis, kur pardavinėjo Playboy žurnalą…

Dabar jis man atrodo juokingas. Tada taip neatrodė, nes apie „Raganos skandalą“ rašė visi laikraščiai, o aš buvau kur kas mažiau užsigrūdinusi nei dabar. Jaučiausi taip, tarsi nepriklausomybę atgavusi Lietuva būtų tyra, skaisti, be nuodėmės, o aš ją būčiau suteršusi nedovanotinom šventvagystėm. Mano knygai buvo prisegtas epitetas „pornografinė“, skambėjo baisiai, ir daugybė žmonių, nelabai nutuokiančių, ką tai reiškia, į mane žiūrėjo atitinkamai pasibaisėję. Mano artimieji, mama, močiutė tą istoriją išgyveno labai skausmingai, ir bendra atmosfera aplinkui buvo labai įkaitusi, dirginanti, erzinanti. Man tai buvo šokas. Dabar esu pripratus prie visko, galbūt daug ramiau reaguočiau. Bet tada buvo visai kitoks kontekstas: Lietuva ką tik atgavusi nepriklausomybę ir laisvę, nebėra cenzūros, žodžio laisvė, ir staiga uždrausta knyga. Mano knyga. Jaučiausi nusižengus viskam, net ir Lietuvai, ir nepriklausomybei. Aišku, dabar, pagalvojus ir apie minėtąją komisiją, ir apie save pačią, darosi juokinga. Ant tų žmonių nepykstu, nes manau, kad ta komisija buvo idealistų kompanija, kuri tikėjosi neįmanomų dalykų: Lietuvos kaip savotiško Eldorado ir Šambalos, tyros šalies, apsaugotos nuo erotikos, pornografijos, nuodėmės, nusikaltimų ir visų kitų blogybių. Bet gyvenimas yra gyvenimas.

Keletą jų žinau, nes jie iki šiol yra kovotojai profesionalai, ir jei tik kur vyksta koks piketėlis ar mitingėlis, juos gali sutikti. Piketuose dėl Tibeto atsirasdavo toks diedukas, ir vieną kartą jis man išsidavė, kad „aš iš tos komisijos, kur uždraudė Jūsų knygą“. Bet jam vis tiek kraujas verda, taip norisi daryt tvarką. Jeigu ne su mano knyga, tai su Tibetu ar dar kuo. Vėliau dar keletas tiesiog gatvėje buvo priėję, teisinosi, atsiprašinėjo. Nė kiek ant jų nepykstu.

Juo labiau kad Gavelis buvo parašęs panašius dalykus ir daug drastiškesnius, jeigu kalbėtume apie vadinamąją pornografiją. Iš dalies, manau, Raganoje daugelį šokiravo ir tai, kad moteris drįso aprašinėti dalykus, kurie Lietuvoje kažkodėl leidžiami tik autoriams vyrams. Tarsi lietuvaitė turėtų apsiriboti rūtų darželio simbolika, ir – jokios fiziologijos.

Idėja rašant romaną atsiranda kur kas anksčiau, nei ji virsta kūnu-tekstu. Maždaug – prieš 2-3 metus. Ji yra tarsi sėkla, kurią savyje nešioju, ji apauga dar kitom idėjom, siužetu, personažais, sąvokom, žodžiais. Kai pradedu rašyti, tekste, romano kontekste būnu visą laiką - vaikščiodama, bendraudama, net naktimis sapnuoju sakinius. Tai yra tarsi srautas, kuris neša ir sustoti arba iš jo išlipti jau nebeįmanoma. Arba tarsi sniego kamuolio riedėjimas nuo kalno, kai jis vis didėja, didėja, didėja, pradinė idėja apauga žodžiais, žodžiais, žodžiais, ir taip atsiranda pirmasis teksto variantas. Paskui tą „kamuolį“ daugybę kartų taisau, lipdau ir suteikinėju jam formą. Tai gali užtrukti kokius metus. Bet pats įdomiausias yra pasąmoninis procesas, kai žinai, kad bus knyga, ir tikrai jauti, kad jinai gimsta ne prote, o tavo pasąmonė gamina tekstą. Ir taip giliai, kad pats negali nei stebėti, nei nujausti, kas ten burbuliuoja. Įdomiausia matyti, kai po truputį pasirodo to „slaptojo“ proceso rezultatai. Tai yra lyg kokio svetimo teksto ar detektyvo skaitymas, kai pamatai vieną herojų, antrą, trečią ir pradedi suprasti, kokios gijos juos sieja. Taip pat būna su sunkiom vietom tekste, kurių negaliu įveikti, kad ir kiek sėdėčiau prie kompiuterio. Tada labai ramiai, nesikankindama, einu miegot, nes žinau, kad tekstas bus, ir iš ryto jis atsiranda. Rašydama pasikliauju intuicija.

Burbuliuoja. Bet tą „burbuliavimą“ užrašinėt pradėsiu tik už kokių metų. Tegu košė išverda.

Jeigu nebūtų malonu, tikrai nerašyčiau. Juo labiau kad už savo rašymus ganėtinai gaunu per galvą, taigi. Malonumas man gan brangiai kainuoja ir už jį tikrai susimoku. Jeigu tai būtų kančia, tikrai nesikankinčiau. Mazochistinis periodas, ačiū Dievui, baigėsi kartu su jaunyste. Budizmas išmokė požiūrio, kad gyvenimas ir taip yra kančia, ir jos dera mokytis išvengti, užuot dauginus. Kai mokiausi Dailės institute, kančia, venų pjaustymasis, gulėjimas beprotnamy „tikram“ menininkui buvo absoliučiai privalomi dalykai, lyg ir kokie iniciacijos laipsniai. Iki šiol nuo tų laikų tebeturiu randus ant kairiojo riešo. Ir tikrai nemanau, kad tie visi „kančių keliai“ buvo itin pozityvūs ar produktyvūs. Taigi rašyt man įdomu ir malonu, dar malonesnė yra tapyba, tik, deja, jai vis trūksta laiko.

Dėl tos „ligos“ tai Buda yra pasakęs, kad visi žmonės yra ligoniai, o gyvenimas yra liga, kuri baigiasi mirtimi. Radžvilas nieko naujo nepasakė. O dėl sovietmečio tai irgi nesakyčiau, kad tai būtinai yra liga. Tai mūsų praeitis, mūsų vaikystė, mūsų jaunystė, ir aš nemanau, kad kapitalistinėj visuomenėj išauga psichiškai ar kaip kitaip sveikesni žmonės. Keliaujant po Himalajus, man yra tekę susidurt su daugeliu žmonių, išaugusių toje neva „sveikoje aplinkoje“. Pavyzdžiui, amerikiečiai man pasirodė visiškai tuščiaviduriai žmonės, su jais nerandi apie ką šnekėt, nebent – apie maistą ir pinigus, tai tiesiog lauki, kad kokiam Indijos miestely sutiksi rusus, kurių kraujas kunkuliuoja, jie bus pilni įspūdžių, nieko nebijos, norės viską pamatyt, patirti ir su jais galėsi normaliai pasikalbėti. Aš savo praeities nesibaidau – nei sovietinės, nei senelių, nei tėvų, nei kad teko ilgai gyventi būtent čia. Man atrodo, kad kiekviena visuomenė individą luošina, o tikroji jo vertė priklauso nuo požiūrio į save patį – jeigu norėsi jaustis ligoniu, bet kada ir bet kur galėsi „susirgti“. Man atrodo, kad minėtieji Radžvilo žodžiai tampa viena iš pozų, pasiteisinimo formų: na, visa mūsų karta ligoniai, o ligoniai nusipelno užuojautos. Jeigu jausčiausi ligone, sakyčiau, kad tai padarė ne laikmetis, bet priežasčių ieškočiau pačioje savyje. Taip pat manyčiau, kad jei jau sergam, tai prieš numirštant būtų išmintinga pasveikti.

Vienas iš paskutinių Placebo skyrių yra ne mano tekstas, o reklamos, nurašytos iš įvairių moteriškų žurnalų. Kai skaitau žurnalus, tokie „inkliuzai“ mane erzina, ir jų tiek daug, primygtinai siūlančių magišką transformaciją, kad moteris ir pati būtų be priekaištų, ir, svarbiausia, patiktų vyrui. Pabandžiau juos sudėti į vieną vietą ir maniau, kad bus juokinga, bet kai perskaičiau, pasirodė gana košmariškas tekstelis. Gaila, kad nė vienas moteriškas žurnalas nebeįsivaizduojamas be tokių patarimų ir rekomendacijų. Porą kartų bandėm Ievą, kuriai rašau, transformuoti, kad būtų intelektualesnė, bet niekaip nepavyksta, nes, jei nerašai apie „grožio priemones“, mažėja reklamos davėjų, o galų gale tampi išstumtas iš rinkos. Kai pagalvoju apie reklamos spaudimą šiuolaikinei moteriai, ypač jaunoms merginoms ir paauglėms, darosi baisu. Iš dalies džiaugiuosi, kad mūsų jaunystė praėjo tokiu metu, kai šito spaudimo nebuvo. Atrodo, kad tuomet mums buvo svarbūs kiti dalykai, kiti idealai, gal net turėjom daugiau laisvės, pačios spręsti, ko norim, nors tai buvo sovietiniai laikai. Jeigu kalbam apie „ligas“, tai, kas vyksta dabar, visi tie vartotojiškos visuomenės principai bei manipuliacijos, gali žmogų padaryt ligoniu lygiai kaip sovietiniai laikai.

Dalia Marcinkevičienė: Filosofas turėjo tikriausiai galvoje tik mus, homo sovieticus, lyginant su Vakarais.

Aš taip neidealizuoju Vakarų, man daug sveikesni atrodo Rytai. Kuo toliau į Rytus, tuo sveikiau žmonės gyvena. Tai mano požiūris ir dėl jo galima diskutuot.

Nežinau, kaip yra apie Japonijoje ar Korėjoje. Bet Indija, Nepalas, Tibetas kuo puikiausiai yra išsaugoję savąją autentišką, rytietišką dvasią. Atokesniuose rajonuose, pasijunti kaip kokiam XIX amžiuje, nėra elektros, jokių supermarketų ar makdonaldsų, o balti žmonės vietiniams vis dar kelią pirmapradę nuostabą.

Laimei, nėra greit pataisoma, nes tas vietoves saugo pati gamta: aukšti kalnai, musoninės liūtys, bent kelis kartus per metus nuplaunančios ir kelius, ir elektros stulpus, tai išretėjęs aukštikalnių oras, nelabai tinkamas patogiam „vakarietiškam“ gyvenimui, ir dar daugybė kitų dalykų. Kartais atrodo, kad pats Dievas saugo tuos kraštus, kad civilizacija taip greit neateitų. Aišku, vietiniai žmonės viso šito labai norėtų. Amerikietiška svajonė ten lygiai taip gaji, kaip ir Lietuvoje. Dauguma vienuolių, lamų ir jogų su didžiausiu džiaugsmu išvyktų į Vakarus ir dirbtų juodžiausius darbus. Neseniai Vienos restorane sutikau pažįstamą vienuolį, patarnavusį pačiam Dalailamai. Iš Tibeto „magijos ir mistikos“ paslapčių saugotojo tapo oficiantu ir atrodė labai patenkintas.

Tai buvo etapas, kuris man labai daug davė. Jaučiuosi net ne vien dvasiškai, beveik fiziškai prisisotinus dalykų, kurių ten ieškojau. Kita priežastis buvo pavyzdys daugelio vakariečių, gyvenančių Himalajuose, kuriuos stebėdama mačiau keistą žmonių, siekusių pačių aukščiausių dvasinių idealų, degradaciją. Tokius personažus aprašiau romane Sapnų nublokšti ir tikrai nenorėjau tapti viena iš jų. Tai žmonės be tikslo, atsakomybės jausmo, be stuburo, praradę savąją ašį, bet ir nepriartėję prie Budos idealų. Aš neatmetu galimybės, kad kada nors vėl sugrįšiu į Rytus. Jeigu jausiu, kad artėja gyvenimo galas, pasistengsiu porą-trejetą metų prieš mirtį būti būtent ten.

Neturiu iliuzijos, kad televizijoj galima sukurt savo projektą, kalbėt ir daryt ką nori. Esu daug tokių pasiūlymų turėjusi ir beveik sutikus, bet visada paaiškėja, kad ten bus režisierius, redaktorius, kanalo vadovas, dar šimtas žmonių, kurie diktuos sąlygas. Vienintelis būdas daryt nepriklausomą laidą yra turėt rėmėjų, pinigų ir siūlyt televizijai gatavą ir apmokėtą savo su projektą. O kai esi samdomas, visada žaisi pagal kitų taisykles. Nelabai to norisi. Be to, kamera man yra kaip vampyras, suėda tiek jėgų, kad dvi dienas prieš filmavimą ir dvi po jo yra išbrauktos iš gyvenimo. Tai per didelė kaina už pasisakymą, kurį galbūt paliks, o galbūt montuojant iškirps, arba tuo metu, kai dėstai savo „auksines“ mintis, žiūrovas nueis gert arbatos. Geriau jau moterų žurnalai.

Joje dominuoja politika, į kurią nenoriu veltis. Tektų visą laiką būti įvykių sūkury, ir dažniausiai aktualiausi įvykiai nėra nei labai švarūs, nei įkvepiantys ar apvalantys. Ir taip politika mane kartkartėmis vis nori nenori įtraukia. Jeigu pasirašau kokį nelaimingą intelektualų laišką Prezidentui, visi akmenys kažkodėl krenta ant manęs. Prieš porą metų pasirašiau kultūrininkų laišką, kad spauda juodina tikrovę. Pasirašė gal 40 ar 50 žmonių. Iš Lietuvos ryto, kuriam tuomet rašiau, buvau išgrūsta, ir dar linksniuojama kaip asmenybė, pradėjusi karjerą nuo pornografijos ir staiga pasigedusi moralės. Taigi nuolat sulaukdama tokių atoveiksmių, suprantu, kad į politikos ir jos komentavimo sferą geriau išvis nesivelti. Matyt, sugebėjimas įžiebti konfliktus yra mano asmeninė savybė. Labai gerbiu pasišventėlius, kurie rašo kultūrinei spaudai nepaisant jos homeopatinių atlyginimų. Man žurnalistika pirmiausiai yra būdas užsidirbti pinigų, kurie leidžia įgyvendinti kūrybines idėjas, nors gal tai ir skamba ciniškai.

Megzti nemoku. Bet visą kitą kažkaip sugebu. Tikrai nesijaučiu karalaite dramblio kaulo bokšte ar kokia menininke-autiste.

Lietuvių, rusų, lenkų, anglų ir truputėlį tibetiečių – galiu susišnekėti. Ir galiu skaityti, bet nieko nesuprasdama – moku šriftą ir iš skiemenų įstengiu sudėliot žodžius.

Ne. Buvo siūlymų rašyti ir rusiškai, ir angliškai. Dabar kai kurie jaunieji rašytojai teigia, kad tai vienintelis šansas „išsiveržti“ į pasaulį. Tačiau aš esu iš tų lietuvių autorių, kuriem patinka lietuvių kalba ir kaip nors kitaip savęs rašančios net neįsivaizduoju.

Tibetiečių požiūriu yra neetiška diskutuot apie dvasines pažiūras. Budistai yra tolerantiški kitom religijom. Antra vertus, jie labai mažai susipažinę su krikščionybe. Gyvena savo dvasinėje terpėje. Žinoma, kažką yra girdėję ar net tiesiogiai susidūrę. Pavyzdžiui, Indijoj, Dharamsaloj, kur gyvena daugiausia Tibeto pabėgėlių ir pats Dalailama, yra labai graži katalikiška bažnytėlė, užsilikusi nuo Britų laikų. Beje, Dalailama pabrėžia, kad yra daug dalykų, kurių budistai galėtų pasimokyt iš krikščionybės. Nors budizme labiausiai akcentuojamos užuojautos, atjautos idėjos, Dalailama teigia, kad realiame gyvenime katalikai jas realizuoja kur kas vaisingiau nei budistai. Jis nuolat pabrėžia pozityviąsias krikščionybės, katalikybės puses ir siūlo bendradarbiauti, pasikeisti dvasinėmis patirtimis. Vienu metu net vyko savotiška „mainų programa“, kai vienuoliai iš Vakarų medituodavo budistų vienuolynuose ir atvirkščiai. Tačiau kažkam katalikiškoje pusėje tai, matyt, nepatiko. Atsimenu, buvo labai didelis nusivylimas, kai Dharamsaloje pasklido tekstas, neva parašytas paties popiežiaus, kur sakoma, kad budizmas daro žalą Vakarų kultūrai ir budistinės tradicijos nereikėtų įsileist į katalikiškus vienuolynus. Buvo didelis palengvėjimas, kai paaiškėjo, kad tas raštas ne paties popiežiaus rašytas, o sukurtas jo aplinkos žmonių. Na o iš tibetiečių, iš budistų priešiškumo katalikybei tikrai nėra. Galbūt krikščionybė jiems sunkiai suvokiama, nes budizme nėra Dievo idėjos, jiems sunku suprasti veikalą, kur viskas sukasi apie vienintelį Dievą ir jo sukurtą pasaulį. Jų negundo ir krikščioniškasis rojus, nes budistui tai yra vienas iš samsaros lygmenų, ir net ne pats geriausias, nes, tvyrodamas palaimoje, negali tobulėti ir tapti Buda. Taigi Žemėj netgi geriau, nes čia „startavęs“ gali pasiekti išsilaisvinimą, Nušvitimą, ir visiems laikams ištrūkti iš samsaros.

Būna.

Taip. Jeigu idėja numiršta, nebebandau jos atgaivint, nors anksčiau jausdavaus tarsi paleidus iš rankų stambų grobį. Tačiau dabar galvoju, kad jei idėja nebeatgaivinama, tai, matyt, ji man nebuvo labai reikalinga. Jei miršta, tai miršta, nebekovoju dėl jos gyvybės.

Aš esu baigusi Dailės akademiją, bet ne tapybą, o grafiką. Mano studijų laikais grafikai Dailės akademijoj „juodai“ pavydėjo tapytojams, tapyba buvo tarsi nerealizuota grafiko svajonė. Tuomet apskritai visi žanrai buvo labai griežtai susiskirstę, o grafikui ateiti tapybos sritį atrodė beveik neįmanomas dalykas. Baigus akademiją, kurioje labai kankinausi, kokius 10 metų turėjau tiesiog alerginę atmetimo reakciją dailei. Prie jos sugrįžau tik Indijoj, nes turėjau daug laiko, jaučiaus išsilaisvinus nuo praeities, o aplinkui skleidėsi daugybė naujų spalvų, naujų formų ir naujų įspūdžių. Jie manyje nebetilpo, reikėjo kažkaip išlieti ant popieriaus, bet tam labiau tiko ne rašymas, o piešimas. Pradėjau nuo mažų paveikslėlių – mandalų, o sugrįžus į Vilnių ėmiau tapyti. Tapyba man yra tarsi poilsis nuo visų kitų darbų, savotiška meditacija. Tapydama labai gerai jaučiuosi, pailsiu nuo nereikalingų minčių. Griežta budistine meditacija nesugebu užsiimt, o tapydama įeinu į meditacinį lygmenį. Rašymas tapo kasdieniu darbu, kai naujas romanas neapleidžia dieną naktį, o tapyba vis dar yra šventė, buvimas erdvėje be žodžių, tarp spalvų ir formų.