Giedros Radvilavičiūtės tekstų gerbėjai, kuiems priskirčiau ir save, pagaliau sulaukė knygos – esė rinktinės. Dauguma jų (jei ne visos) buvo skaitytos “Šiaurės Atėnuose”, viena kita – “Literatūroje ir mene”. Galima tik apgailestauti, kad autorė į knygą neįdėjo dar penkių gerų  tekstų, kurie buvo išspausdinti kolektyviniame “postmodernistinio romano” projekte “Siužetą siūlau nušauti”, pavadintame pagal vieną jos esė. Susiruošusi rašyti apie šią eseistikos rinktinę, maniau  ją tik perversianti, nes ankstesnio skaitymo įspūdis buvo pakankamai ryškus; bet tekstai patvarkė kitaip: jie iš naujo įtraukė savin ir privertė juos perskaityti iš naujo. Negana to, ieškodama vienos knygoje cituotos citatos kažkaip savaime perskaičiau ją dar kartą – nuo pabaigos iki pradžios. Tuomet jau nusprendžiau stabdyti skaitymo malonumus ir pereiti prie rašymo (ne)malonumų. Pirmasis skaitymo malonumas buvo susijęs su knygos “siužetais” – būtų neteisinga šitai neigti; gardžiavausi tarusis atpažinusi vieną kitą “prototipą”, lengvai tapatinausi su “klimaksinėmis” pasakotojos būsenomis,  istorijomis ir  “isterijomis”, kaip katarsišką išeitį priėmiau (auto)ironiją. Būtent pasakotojos pozicija (santykis su pasauliu) ir pasakojimo būdas yra tos svarbiausios vietos, kuriose “siužetai” tampa literatūra, arba socialumas tampa estetiškas. Kalbos lygmuo yra vienas svarbiausių šios knygos “siužetų”, kuris intriguoja ir skaitant ją kažkelintąjį kartą. Pagal garsinės instrumentuotės intensyvumą, semantinį teksto tankį (asociatyvumą ir intertekstualumą), sintaksės ypatumus (įsivaizduoju galimas temas: “Skliaustelių semantika” ar “Daugtaškio konotacijos”) šios esė gali būti palygintos su poetiniu tekstu; bet, svarbu, kad ir tikslingas garsaraštis, ir kitaip besireiškiantys “techniniai”, literatūriniai dalykai čia yra “natūraliai” integruoti į tekstą kaip “siužetą” – kaip pasakojimą. Kita kalba, kad “siužetai” čia  yra taip pat specifiniai: ne veltui autorė vienoje iš rinktinėje neįtrauktų esė siūlė siužetą nušauti. Esė žanro “asiužetiškumą” galėtume sugretinti su “moteriško” mąstymo ypatumais; vienoje esė rašoma: “Visos moterys gali iš karto galvoti apie daugelį dalykų” (p.45): pvz., pasakotoja trikdė vieną subjektą tuo, kad jos “viena mintis gali būti apie kokias nors salotas, kita – apie F.Dostojevskį ar ‘landšafto aplinkybes’ T. Manno Užburtame kalne “ (p.45).   Esė žanrinė prigimtis, man rodos,  kaip tik ir yra būtent toks paraleliškas kalbėjimas. Nuotolio tarp “analogijų” mastas galėtų net būti vienu iš gero teksto kriterijų: kuo didesnis tarp jų semantinis atstumas, tuo įtaigiau atrodo pavykęs jų derinys. Kita individuali teksto kokybę liudijanti ypatybė yra tai, kad atskiras motyvas, detalė nėra tik vienkartinis linijinio pasakojimo elementas, o ir tikslinga funkcionali teksto struktūros dalis. Už eseistinio “tikrovės” chaoso ryškėja tekstas kaip struktūra.  Kita vertus, tikrovė autorės yra matoma, girdima, jaučiama be kita ko ir kitų (amžinais) tekstais: vienoje esė autorė rašo, kad tekstus ji skirstanti į amžinus ir šiuolaikinius. Kaip paradoksalią skirtingų “tikrovių” sampyną pacituosiu tokį man patikusį vaizdo fragmentą: “Tikriausiai kaip maži auksiniai paukšteliai [kandys – E.B.] tupi mano megztuko su siuvinėtomis uogomis sode ir kapoja vilnones vynuoges” (p.106). Dažniau tokios skirtingų erdvių jungtys  yra tiesiogiai reflektuojamos, kaip antai mįslingiausioje ir “nuogiausioje” (nes neironiškoje) knygos esė “Prabudimai”: “Prisimenu seniai skaitytus tekstus, formavusius mane kaip žmogų. /…/ Ir žmones, lipdžiusius mane – kaip tekstą” (p.96). Iš esmės apie tai ir yra ši knyga. Tikrovę versdama tekstu, autorė neišvengiamai vienaip ar kitaip suveda su ja sąskaitas; kokių jausmų vedina ji tai daro? Atsakymo variantai yra pasiūlyti: “Jis [“vienas mylėtas žmogus”] teigė, kad mano tekstuose yra keršto. Kita draugė tvirtina, kad juose labai daug meilės žmonėms. Toks filologas sakė, kad man iš tiesų rūpi tik pati kalba – sintaksė, žodžių sąskambiai ir palyginimai” (p.38). Atsakymą tariuosi žinanti ir aš – teisūs yra visi kartu, nors dažniausiai už ironiško žodžio esama meilės, t.y. gailesčio, globos, užuojautos, solidarumo, žmogiškumo…Beje, apie vieną iš dažniausiai minimų,  priskirtinų, pagal minėtą klasifikaciją, turbūt prie amžinų tekstų autorių – Celine’ą rašoma: “Ar man vis dėlto Celine’as svetimas, mąsčiau ilgai. Ir – tai galbūt galėtų mane šiek tiek reabilituoti – skausmingai. Į galvą atėjo visiška banalybė. Celine’as nieko nemyli. Savęs – taip pat” (p.46).

 Tokiu “aplinkiniu” argumentu ir baigiu meilės įrodymų paieškas G.Radvilavičiūtės talentingai (su pasimėgavimu) suplanuotų akimirkų tekstuose.